Meskim monetą

Meskim monetą:

Tu ar aš,

kuris

debesį plaukiantį

perprasim.

Tu ar aš,

kuris

pasieksime krantą,

žydinčio gluosnio

paliesti ranka.

Vasara dar,

Dar varvekliai

nenulemia ateitį.

Meskim monetą.

Tu ar aš,

kuris mudviejų

ateitį kalsime

vienu asmeniu.

2019

Sesė idilė

Prieš dvi savaites baigiau skaityti Viktorijos Ašmankevičiūtės romaną Tamsos Piemuo. O va čia asociacijos, kurais sukėlė ši knyga. Verta ar ne skaityti? Kiekvienas tegul sprendžia pats. Ar patiko man? Gal taip, jei sukilo manyje va tokios mintys ir vaizdiniai.

 

Kas čia tokio,

kas tokio?

Pakalbėkim apie

mirtį.

Be šoko, be pykčio.

Kaip apie sesę idilę.

Apie užbaigtą

žemišką kančią.

Ko visi nutilote?

Žinau, žiemos po

rudens prisibijote.

Suprantu,

nenorite amžino

miego, nors

naktimis nemiga

nervą ėda.

Kas čia tokio

prabilt apie mirtį?

Tai tik būsena,

būt už gyvybės slenksčio

išspirtam.

Virst pasiuntiniu velniu

tamsos piemenų

karalystėje.

Kiekvieno individualus

pasirinkimas:

Šokas ar šokis,

skambinant varpams

sesės idilės.

2019

***

Dienos maldaknygėje

pasigendi savęs

išplūsto,

ligi žvaigždžių

ant žemės rankų pakylėto.

Nejau tik tam, kad kristi

būt kur kas skaudžiau?

Keli pasauliai

gina savo tiesą,

suregztą iš psichologiškai

pagrįstų teiginių.

Gyvenimas ant ratų

ar be ratų.

Vis vien savotiškai skurdus,

labai brangus.

Lakštingalų dainingųjų balsais

cikados nepragysta.

Mėta

Diena nuo AŠ

Už lango paukščių suokalbis ne kitaip. Mėta vartosi nuo šono ant šono. Tikėdamasi dar užmigt. Kokia prasmė keltis anksti, jei to atsikėlimo reikia tik jai pačiai. Kokia gardi bebūtų kava, kvepia ji vienatve. Ir toji absoliučioje stagnacijoje. Vakar džiaugėsi užbaigusi dieną, apmaudavo už per ilgą vakarą, nusidriekusį į naktį. Dienos paukščiais, vakarai gryna painiava.

Nesudėvėtas rūbas

Atsigręžiu atgal.
O ten tik nuodėmės
iš džiaugsmo trypia
kojomis aplink
audros palaužtą obelį.
Dabar gi sninga
žiedlapiais iš vasaros
nubėgančios atolų.
Ir degina suprakaitavęs
kasdienis ilgesys.

Vakaro intencijos

Pasiduodu

vakaro intencijoms.

Su preliudija

į kiekvieno būsimojo ryto

šventą džiaugsmą.

Įsipynė

man į plaukus

jauno gluosnio šakos,

Prisaikdino

mėnesienos naktys

atsigert lig soties

nebrandaus jo žalio vyno.

Pastebėjimai

Kadaise buvo lengva susitart su vėju.
Rašyt ilgiausius laiškus naktimis.
Klevų žydėjime surast sekundės
dalį sau pilna apimtimi.
Dabar klaidu gyvenimo harmonijoje,
išbalansuotoj melo.
Balandį papenime duonos trupiniais,
ne iš meilės, greičiau skalsumo dėlei.
Nesudėtinga jau
žudyt, apvogt, išprievartaut.
Sekmadieniais prašyti Visagalio,
atleisti nuodėmes, vieną už kitą
kraupesnes.

Ant grindinio trinkelių rytą rasos –
ledinis nakties vynas ir mintys
ne jausmingam meilės laiškui
sudėlioti eilėmis.
Skuteliais sutartis su vėju.
Ir suvokimas, kad klevų žydėjime
sekundės dalį jau nepaimsi sau
pilna jos apimtim.
2019

***

Kai virsiu dulke,
ar bus jau pabaiga
to mano amžinai
trimis taškais
į tęstinumą
klystančios minties?
Ar visgi pasiliksiu
sau erdvės
pareit palauke,
nuganyta iki
visų savųjų netekties.
Mirtis raganė
gal suteiks malonę
ir tapsiu žiogu,
grojančiu
rugpjūčio saulei.

Čiobreliais kvepia
daugtaškis minties
pašonėje.
O tašką?
Jį man parašys
kažkur užtrukusi
mana mergautinė lemtis.
2019

Ieškojimai

Netiesa, kad mes ieškom gėlių
Ir šviesos, šilumos ir meilės.
Mes dažnai pabėgam nuo jų,
Kaip stirniukai godūs ir bailūs.

Mes paliekam šiltus namus –
Tegu vėjai kūnu srovena!
Kokie vandenys neša mus?
Kiek žmonių mumyse gyvena?

Netiesa, kad mes
ieškom gėlių
Ir šviesos, šilumos ir meilės…
Tai savęs mes ieškom tarp jų –
Alkani – ir drąsūs ir bailūs…

J.Degutytė

Natiurmortas

Klevų šešėliuose
toksai suvargęs
miego natiurmortas,
besapnis, be aistros
iš nūdienos laukų.
Rudens spalvų
pamėgtą akvarelę
nesugeba ant
popieriaus jautria ranka
išliet aistringu jauduliu
be skrupulų.
Akiduobėm juodom
į dangų, praskydusį
žvaigždžių beviltiškai
kvaila šviesa,
pažvelgęs perbraukia
per sielą mylinčią,
nuo gyvenimo rudens
apkvaitusią,
aštriai nusmailintu
bespalviu pieštuku.
2019