Dega aguonos

Atmerki akis,

Ne tik į praeitį,

į dabartį.

Į nūdieną su prieskoniu

visai ne to vaiskaus

rugiagėlių dangaus.

Kažkur už miesto

pievose ryškiai raudonos

degina save aguonos

už nepadorų grūdą

savo galvose.

Pamatinis

Aušros mano sesės,
rytai mano broliai.
Ko ledinės rasos
degina man kojas?
Ko nerimsta siela,
glausdama savyje
pirmą saulės blyksnį,
visko pamatinį?
Ant sulyto grindinio
piešiniu raudonu
lygu akvarelei išsiliejo
širdgėla vienišos bedalės.
Mano sesės, broliai
pirmą saulės spindulį
priglaudė pasaugot
kuždesiu: Tavo daliai
šitas vėlgi visko pamatinis.
2019

Savęs įprasminimas

Rudens akivaizdoje

mėginu atkurt

skubėjimu sugriautą

viziją save įprasmint.

Išlikt Ilgai, bet

ne per amžius,

negęstančia šviesa

šventoje žodžių misijoje.

Jau nužydėjo dobilai

kalvos papėdėje.

Neleisk, prašau,

net įsakau,

dar kartą žmogaus

žiemos galia

galutinai palaidot

savęs įprasminimo viziją.

2019

Į bevardį paukštį

Bevardi paukšti,
išpranašauk man
rudenišką dieną
su dar nenužydėjusiu
rugiagėlių dangum.
O vakarui
ant miesto nusileidus
išpranašauk man
tykią mėnesieną,
nakties niūriam šešėlyje
bekompromisią žvaigždę
viltingųjų sapnų.
Bevardi paukšti,
tik tu gali kasdienę
duonos riekę užtepti
amžinuoju liepų medumi.
Iš požemio šaltinių
pajėgus vandens
savam snape atnešti,
kad užgesintum sieloje
liepsnojančių aistrų gaisrus.

Dangaus malonė

Dangau,
suteik malonę lapui,
skrendančiam prieš vėją
ir moteriai, prabilusiai
prieš mintį kito.
Rudi kaštonai krito
ir suskilo,
grindinio šiurkščiai
paglostyti.
O juk ji buvo
sau šventai pasižadėjus
surakintom lūpomis
išgyvent audringą dieną.
Per greit išgėrus
kantrybės pilną taurę,
į erzelį panėrė.
Ir rankioja dabar žodžius
nelyginant lapus ir
skilusius per pus kaštonus
begarsėje tyloj
šventam tikėjime:
Dangaus malonė,
ne žmogaus,
jinai beribė.
Iš vien su Saule keliasi,
su Saule gula.
2019

Neapsinuoginkim nakty

Gal nereikia,

gal neapnuoginkim

sielos nei kūno

saulės laidos akivaizdoje.

Pabūkim paslaptimi

prisidengę.

Lai gūdžiai vaikšto mėnuo

žvaigždėtoj dangaus palaukėje.

Lai žemė sukas iš lėto,

galulaukėj beržas nulaužta

šaka sutinka, išlydi

klumpančius po savo našta.

Gal nereikia,

neapnuoginkim skausmo

ir džiaugsmą pridenkim skraiste

iš ryto painių miglų.

Nakties harmonija lai paliečia

jaukiai sielą ir kūną

sapnų lipniu saldumu.

2019

Į RUDENĮ

Kuriu

iš nieko

džiaugsmą

su kvapu tų

kelkraščiuose

linguojančių

prieš vėją smilgų.

Praeiti

žvyrkeliu basa,

akmenėliams

leidžiu pėdas

iki kraujo padraskyti.

Iš žvilgsnių,

sutiktų pranašesnių

nei aš, praeivių,

iš kreivo šypsnio,

iš judesio pečiais

suprantu: RUDUO jau.

Ir aš jame

ne vasaros margu

drugiu ant žiedo.

 

Lenkiuosi

džiaugsmo smilgai

nuo kelkraščio,

judesyje

kas kart giliau

į RUDENĮ per kandų

žvyrkelį. Už posūkio

staigaus ledkalnis

aštriu kampu

dar ne manęs,

viliuosi, išsiilgęs

laukia.

2019

Svirplio vargai. Verlibras

Tokios nelogiškos
užmigt pasiruošusio
svirplio intonacijos.
Ne jam gebėt sudėliot
kirčius nykiai loginius,
skaitant tekstą sakralinį.
Nuo žolės žalias,
rasa nusiprausęs,
sausros iškankintas
iščiaudi žodžius
apie dalią nedalioje.

Vienatvės mantros

Ryto gaivoje,
ryto rasoje pasikartoja
dieviškosios mantros.
Gyvi atodūsiai
nakties šventos.
Tik kažkodėl
jos šiluma suskydusi.
Permatomam
rasos laše
keisti gyvenimai
lyg tulžyje įstrigę.
Įžūliai šypsosi
mintis basa
iš ryto, toj pusėje,
kur saulė kyla.
Žmogaus
suderinta mantra
skaisčiai raudonoje
varsoj, akies rainelę
ligi kartėlio skaudina.

Išgyvensiu

 

Su tuo, ką turiu

ar virš to, ką turiu

savo dieną

praeit pasirengusi.

Iš kampų keturių

po nakties

rankos tiesias

draskyt mano ilgesio

tankų audinį.

Tiek gaivos šuliny

su jurginų kvapu

iš vaikystės

triratuku per skubiai

į suaugusio

perdėm gyvenimą.

Išgyvensiu ir jį

pilko rūko fone

margo genio

prasmingu kalenimu.

2019

Nuotrauka iš mano vaikystės