Dangaus malonė

Dangau,
suteik malonę lapui,
skrendančiam prieš vėją
ir moteriai, prabilusiai
prieš mintį kito.
Rudi kaštonai krito
ir suskilo,
grindinio šiurkščiai
paglostyti.
O juk ji buvo
sau šventai pasižadėjus
surakintom lūpomis
išgyvent audringą dieną.
Per greit išgėrus
kantrybės pilną taurę,
į erzelį panėrė.
Ir rankioja dabar žodžius
nelyginant lapus ir
skilusius per pus kaštonus
begarsėje tyloj
šventam tikėjime:
Dangaus malonė,
ne žmogaus,
jinai beribė.
Iš vien su Saule keliasi,
su Saule gula.
2019

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: