Į bevardį paukštį

Bevardi paukšti,
išpranašauk man
rudenišką dieną
su dar nenužydėjusiu
rugiagėlių dangum.
O vakarui
ant miesto nusileidus
išpranašauk man
tykią mėnesieną,
nakties niūriam šešėlyje
bekompromisią žvaigždę
viltingųjų sapnų.
Bevardi paukšti,
tik tu gali kasdienę
duonos riekę užtepti
amžinuoju liepų medumi.
Iš požemio šaltinių
pajėgus vandens
savam snape atnešti,
kad užgesintum sieloje
liepsnojančių aistrų gaisrus.

 

Išpranašauk, bevardi paukšti,
man rudenišką dieną,
parimusią ant Žemės motinos
sudiržusių delnų.
Viesulus, link drebulės kasryt
atskriejančius, nukreipk
į plyną lauką,
kuriame seniai nebėra gyvasties.
2019
nemiros.wordpress.com