Įdomu

O man įdomu,
kas bus.
Po manęs.
Ar pavasarį sliekai
išlįs iš šviežiai
suartos žemės
gaivos įkvėpt,
masalu paukščiams?
Įdomu ar lis lietus
iš giedro dangaus,
ar rūta dar bus
pagarbinta tarp gėlių
kaip nekaltybė
mergelių?

Šarmotas likimas

Ant šarmotų rankų

švento likimo

sūpuotas,

nenutrenktas įsiūtyje

į kietąjį miesto grindinį,

daugel kartų apgautas,

apviltas,

jautiesi dėkingas

už motinos pieną,

tėvo nesulenktą žodį:

Bus kelias per sąžalyną

ne purienomis grįstas.

Gyvas atspindys

Iš vienos nakties

švelnių maudynių,

sapno su stebukline

nežemiška galia

į dienos pragaištingumą

skubriai gilų

iki vėl pašauks naktis

sava delčia.

Savo nieko niekuomet

nemindžiau

rytui išbučiuojant kojas

šalčiu degančia rasa.

Sakalams savas mintis

be atlygio aukojau,

su tikėjimu ant sparno

jas nuneš ligi dangaus.

Savo jausmą, aistrą

patikėjau nakties

geranoriškiems sapnams.

 

Iš nakties švelnių maudynių,

delčių sušildytų bučiniais,

pakilęs liksiu

gyvas atspindys gyvenimo

už menką griviną,

iki soties atsigėrusiu

už aukštų jurginų

pasislėpusio

melu nesutepto

šulinio vandens.

2019

 

Tegul

Tegul lietus, šalna

į saują, ne į širdį.

Harmonija spalvų

net jei šarma.

Žmogus su motina

gamta supintas

nematoma,

netrūkstančia gija.

Tegul gilėja

upių vagos

net jei ledonešis,

net jei sausra.

Širdies arterija gyva

gyvenimo jėga.

Tegul nedūžta

paskutinės viltys

į ilgesio, nuo savęs

pavargusio, uolas.

Net jei atsiveria

tarp žmogiškų likimų

besotė praraja.

2019

 

Nepyk

Aš tavo nutikimas.
Buvau ir esu.
Nepyk už tai.
Visas pasaulis,
visi žmonės
dviprasmiškai
negryni.
Mano viena akis
žybsi,
kitos nematyt?
Akinių stiklas
spindi.
Spindesyje nei
žybsėjime
nepagauni
prasmės.
O tu negaudyk.
Priimk kaip
mano savastį.
Aš juk tavo
nutikimas.
Buvau ir esu
akimirkos žybsnis,
sumautas atspindys
tavo prašmatniame,
dviprasmiškai
negryname
gyvenime.
Todėl prašau:
Nepyk, juk
jau saulėlydžio
žaros mums dega.
2019

 

Nesvarbu

Bus rasa ar šalna.

O gal karštyje

asfaltas lydysis.

Miestas gaus

tolydžiu ritmu,

žmogaus žingsnių

palydimas.

Kažkas nusikeiks,

kažkas saulėtekio

nemylintis.

Vakarykštis ego

Leiskite klyst

kalbant ir tylint,

veiklioje eigoje

atrandant, prarandant.

Nuogam palakstyt

po plynąjį lauką,

nusileisti nuo kalno

į žydinčią pievą

be vasaros drugio

sparno pagalbos.

Leiskit girdėti

tik savo širdies plakimą.

Palaimint save,

save mylėti

be išlygų jokių

dirbtiniam kitų chaose.

Ant saulėtekio rankų

Ant saulėtekio rankų

pabudusi kalbi

dvasia savo jausmų,

savo minčių.

Pabodo braidyti po

dievišką rudenio pievą?

Yra kitokiomis spalvomis

išmargintų laukų.

Kalbėdama iškvėpi laiką,

šilto lietaus fone.

Žolė naktimis šalną laiko

nedusdama, nespringdama.

Visi gyvenimo atspindžiai

rudens pievos dieviškume.

Ant saulėtekio rankų pabudusi

siela esi savo

aukščiausiam pakilimo taške.

2019

 

Lietui bilsnojant į langą

Kaltų nebus.
Tik saulė aikštysis
apniukusiam danguj.
Klevo lapais vėjas žais.
Ir žmonės vaikščios
dienoje su juos
prislėgusia kančia.
Pakilęs paukštis
ratą suks ir suks,
suplakdamas sparnais.
Kaltų nebus.
Lietaus fone visi juk
ašarotu veidu.
Ir niekas nepaklaus,
gal tau širdyje maudžia
negęstanti aistra
gyvent be išėjimo.

Ruduo delnuose

 

Delnuose visas ruduo
ir atspindžiai gyvenimo
kažkiek keistai surūdijusio.
Po žiemos rūpesčių
skardens pavasario šaukliai,
o rudens voratinkliai delnuose
šypsosi sutūpę.
Viskas bus seno nauja pradžia.
Šauks gegutė metus,
vyšnios lengvai nuraus,
nekaltybę žieduose palikusios.
Delnuose voratinkliai žais,
primindami kas kada
buvo nutikę.

Delnuose visas ruduo,
širdyje liūliuojamas neužliūliuotas.
Šalnų pakąstame drebulės lape
vystantys su manimi mano
surūdijusio gyvenimo prisiminimai.
2019