Archive for 2019 rugsėjo

Du pasauliai

20 rugsėjo, 2019
Kiek dar manęs tavyje,
kiek dar tavęs manyje,
kiek dar susikuriam šilumą
žvilgsniais kas rytą?
Mes kiekvienas turim
savo sielos akis ir jomis
savaip į pasaulį žiūrime.
Tokios gilios, metų tėkmės
išvagotos, delnuose linijos.
Ne visada jais susikibdavom.
Nekalta, patikėk, vakarykštė
šalna į kvėpavimą mūsų rudens.
Kiek manyje dar aistros,
kiek aistros tavyje,
nesudegusios saulės laidoje?
Sielos dvi, du pasauliai jose
viens į kitą per nuotolį
susvetimėję žiūri.
2019

Pašlijęs nervas. Triptichas

19 rugsėjo, 2019

Neliūdžiu.
Tik manojo rudens
šiek tiek pašlijęs nervas.
Ir lietumi kankinasi
už lango
dar vis žali klevai.
O gluosnis
per daug tingus
nakties drugius įpint
į palaidas savo garbanas.
Tik vėjams lankstosi,
negailėdamas savų šakų.
Lenkiuos gyvenimui,
prievartaujančiam mane
kartoti sąlyginai ne primityvų
rudenišką salto.
(more…)

Šiapus

18 rugsėjo, 2019
Liksiu šiapus mėnulio pilnaties,
šiapus nuraudusio horizonto.
Čia dar nėra mirties, čia
žemės rojus pavasario soduose.
Čia daina, šimtą kart nuskambėjusi
vakarėjančių aistrų palaukėje.
Na ir kas, kad mėnulis per naktį
danguje pilnatimi apkvaitęs.
Liksiu šiapus, rudens bučiniuose
laikinuoju svirpliu prikimusiu.
Rafinuotųjų žemės rojuje
mano pėdos eilėmis boluoja
2019
 

Karaliaus vaidmenyje

17 rugsėjo, 2019

Pabūsiu karaliumi
šios dienos painiavoje.
Valdysiu pasaulį žemėtą
pagal save.
Skeptrą, valdovo ženklą,
neš pažas vaikis.
Bus duonos kąsnis
jam ne veltui.
Pabūsiu ne savimi
šio ryto rasotoje žemėje.
Blevyzgomis apkaltintas
lis lietus ant protingai mąstančių.
Pabūsiu karaliumi, sakau,
doro nesitikėkite.
Paukštis juk tik iš aukštybių
purpteli, dvokia pasiutusiai.
Iš aukšto bus gerai matyti,
ar težydi jurginai
aplink šulinį gyvenimo
pilkai margo.
Žemėtame pasaulyje per ankšta.
Kadaise krimtęs jaunystės
neamžinos obuolį sprangų,
pabūsiu dabar karaliumi,
menką likutį savo dienų
prašmatnioje didybėje saugančiu.
2019

Svirplio palydėtuvės

17 rugsėjo, 2019
Tu eik.
Palydėsiu tave
per nutrintą
metų slenkstį
į žemę, kurioje
tvankiai jauku.

(more…)

Svajūnas Dačkevičius. Paskutinis atodūsis

16 rugsėjo, 2019

Miglos

16 rugsėjo, 2019
Mano miglos,
joms kilti reikėtų link saulės.
Sukrenta tyliai rasa
ant pavargusios žemės.
Į širdį voratinkliu,
kurioje ir taip gili sutema.
Miglos pavasario, vasaros,
manojo žilstančio rudenio,
šitaip paprasta būti.
Kodėl taip skausminga gyvent?
Lengvos miglos iš tvenkinio
gyvo antelėmis, meldų daina.
Tėvo legendų lopšyje sūpuotos,
miglos, kodėl jums parūpo
mano širdies tyli sutema?
Kilkit į saulę, gyvenkit su saule.
Mano lemtyje gyvos
darganų išretintos properšos,
žemiškos savo galia.
2019

15 rugsėjo, 2019

„Kai laikas telieka vienintelis dalykas, kurį turi, mintys tampa gilios.“ Sofija Lundberg. Raudona užrašų knygelė.

Bild könnte enthalten: eine oder mehrere Personen

Ryto salto

15 rugsėjo, 2019
Patylėk, juk lapai krinta.
Dar apšarmoję
po nakties ankstyvųjų šalnų.
Tegul groja prasta grindinio
muzika sutrūkinėjusia
nuklydusios meilės styga.

(more…)

Sugrįžtuvės

15 rugsėjo, 2019
Grįžau
nakties šydu
pridengtu veidu.
Šalta
ne nuo rasos,
nuo žvilgsnių ledo.
Melo rūkas
plaikstosi virš miesto,
kurį nuglostau akimis
saulėtekiui atėjus.

(more…)