Archive for 2019 lapkričio

Į nulemtas ūkanas

29 lapkričio, 2019
Tolsti.
Nuo dienos gudrybių.
Nuo nakties patiekiamų sapnų.
Miesto gaudesyje
tirpsta tavo prigimtiniai norai,
surašyti grindinio įtrūkusioje atminty.
Tiek nedaug dar buvo vaikštinėta
viržiais pasipuošusiu lauku.
Šokis su drugiais
ir nekalta ausy žiogelio muzika.
Rodės niekas niekada nepasibaigs.
Atsirėmusi į grubią beržo tošį,
paguodi save paslaptimi ir
iš savo rudenio per pirmą gruodą,
per nuogybę medžių
širdyje žiogelio meilės muziką,
negudrų šokį su drugiais
į nulemtas tuščiavidures ūkanas
ilgesiu aprengusi nešiesi.
2019

vaiko dalia

29 lapkričio, 2019
ant pliko debesies
dalia pavargus
vaiko kuriam diena
skaudžia ranka nubraukia
šypseną nuo veido
net mano juodas varnas
miegantis ant klevo
pakirdęs sparną tiesia
nušluostyt ašaras vaikystės
žiaurumo kąsnis
užteptas žodžiu išrėktu
pykčio minutėlę menką
dalia pamotės juoku kvatoja
dangau, kodėl
prastai tu vaiko dalią saugai
šventu vaikystės sakramentu?
kraupi tyla
kreivai išpuoselėto miesto gatvėse
iš pliko debesies
karti rūstybė godžiai medų kopinėja
skirtą vaikui
2019 lapkričio 29
 

per lapų šilką

28 lapkričio, 2019
iš senojo rugpjūčio
lėtai per nenušluotą lapų šilką
į būtį kuriame tik tavo klaidos
ir tavieji praradimai tyliai meldžiasi
nepavaldžiajam niekam laikui

(more…)

Drovos šypsena

24 lapkričio, 2019
Kai nieko daugiau
tik surūgusi mėnesiena
ir nuogo klevo dejonė,
kad auksinis ruduo nubėgo,
save erzini juodu apmaudu.
Nakties drugelių stygius
kaitina kraują prisiminimais.
Buvo suolelis parke dviems
ir degančios lūpos ant sniego,
praviros bučiniams
nes atvirai drąsos pristigo.
Drova visuomet koją pakiša,
jausmams po širdį kūne
virpuliukais vaikščiojantiems.

(more…)

Byra metai. Miniatiūra

23 lapkričio, 2019

Tyliai skamba krintanti rasa,

atsidūsta bundanti žolė.

Rąžos medžiai, laukdami aušros, įtikėję,

kad su saulės spinduliais šiltais

pumpurai papuoš rudens šalnų apnuogintas šakas.

 

Rytmečio alsavimas ramus.

Ir svaiginantis dienos laukimas.

Viską dar aprėpt žvilgsniu, pajust jausmais.

Ką sušildyti, paguost ar nuraminti.

Beržą palytėt, atsigaivint sula.

 

Sodais žydinčiais pasigrožėti

ir pamiršti, nors trumpam pamiršt,

kad metai byra lyg sijojami per kiaurą rėtį.

2014 02 21

Nutilusi meilės volungė

22 lapkričio, 2019

Nesušildysiu tavęs
savuoju rudeniu.
Jausmų akordai
lapkričio dulksna skambės.
Nuplikę rymos žemės sodai.
Tavęs aš savo rudeniu
neglausiu prie širdies.
Lyg pabaidytas žvirblių pulkas
beprasmei žodžiai
krūmuose bailiai sutūps.
Tiek daug anuomet
mudu prikalbėjome
trumputę vasarėlės naktį.
Viskas buvo grįsta
apgaulinga viltimi.
Susitikom nelauktai
prie senojo kaštono,
apkurtusio nuo melagingų pažadų.
Balsinga meilės volungė
užmigus tūno manyje.
Savuoju rudeniu tavęs
vienatvėj nepaguosiu.
Lapkritinė verks dulksna
liūdnais akordais
ištįsusioj nuo ilgesio nakty.
2019

Eigastis

20 lapkričio, 2019
Pagaliau pagaliau.
Supratai mane ir mano eigastį,
sudėvėtą nenuoramų audrų.
Ne kartą ir ne du į jį pati trankiausi,
iš skausmo sukramtytom lūpomis
tariausi esanti sraunioji upė
be abipusiai viliojančių krantų.
Dabar iš savo metų sakramento
braukiu, kas buvo karčiai įžūlu.
Adau baltas miglas, suplėšytas
į supratimo aštrų akmenį:
Juk mano eigasčiai labiausiai stigo
abipusio viliojimo suderintų krantų.
2019

Atokvėpis

19 lapkričio, 2019
Tamsos šešėliuose kitokia suskamba nata
ir paukščiai, nerime sparnus suglaudę, tyli.
Siela pavargo.
Kūno rūbas jai per ankštas.
Ir kūnui maga menka
atokvėpio nuo sielos valandėlė.
Tiktai tos varnos kranksi lyg pašėlę,
sau lesalo ieškodamos konteineryje.
Delnais suploju, išvaikau,
akimirkai palaiminta tyla
atokvėpiui ir vėlei kranksėjimas
besielį kūną perskrodžia žaibais.
Arterijos, springstančios krauju,
įtraukia sielą vergauti kūnui.
Tamsos šešėliai vaiko savo piemenis
ieškoti peno bedugnėms,
kuriose raji kvatoja ragana mirtis.
O tu sakai, atokvėpi, suvėlink
dar menkai valandėlei.
Siela ir kūnas vienalytė išmintis.
2019
 

Baimė

19 lapkričio, 2019
Iškeisčiau ilgesį
į melsvą dangų,į lengvą debesį,
į vėją nuo laukų,
į Žemės gylį,kuriame šaltiniai
skaidrūs braido,
nepaliesti kasdienio skausmo,
nei mirties kančių.
Išverkčiau žolei,
rudeniu švelniai apakusiai,
širdies godas
išblukusių kaštonų akimis.

(more…)

Atributas

17 lapkričio, 2019
Žmogaus gyvenimas tiek ir vertas:
Kapų žvakelės,
chrizantemos žiedo, balto gal raudono.
O gal lelijos kuždesio į vėjo ausį.
Praeitis – neūžauga šėtonas –
neleis ramiai nugrimzti artimųjų atmintyje.
Apuoko juokas vėl ir vėl sudarko šventą tylą,
pranokdamas net pats save.
Žmogaus gyvenimas,
kančių ir džiaugsmo vainikėlį pynęs,
pasibaigia ar ne su nykstančia
aušroje delčia?
Per aukšti pastoliai ręsto namo.
Nusiriti žemyn, kur praraja.
O ten Tamsybės piemenys apglėbia
kūną ledine ranka.
Ir lieka tiktai chrizantemos žiedas
išblyškusios žvakelės šviesoje.
Ir atmintis įrėžia artimam į sielą mintį
apie susitikimą Danguje.

(more…)