Myliu

Vis dar myliu
žalią klevo lapą
ir degančią jo širdį
rudenio varsoj.
Iš vasaros drugelių
mokaus laimės skrydžio.
Į saulę, bet ne iki dangaus.
Myliu žolynų rasą,
bučiniais sukritusią
iš vakarėjančių skliautų.
Myliu galingą vėjo apkabinimą,
be antraplanių užmačių jokių.
Prisiglaudžiu širdim
prie gruoblėtos beržo tošies
visa dar likusių geismų galia.
Myliu tą savo rudeninį šokį
ir žalią klevo lapą
nešioju savyje kraujo lašo
degančia aistra.
2017

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: