Apkabink mano rudenį
savo pavasariu.
Na ir kas, kad jame
nebus rugiagėlių šlamesio.
Suvirpės obelis, vaikštinėdama
brandžią mudviejų naktį
po laukymę, kurioje žydės
vienturtė mūsų viltis.
Ant baltutės jos nuometo
žais gyvenimo saulė
praėjusiais metais meilės branda.
Apsigaubsim skara iš mano rudens
nugeltusių lapų.
Balto vyno taurėje spindės akys
tavo pavasariu gyvos
vienturtės mūsų vilties.
Tylėsim drovoje, nuo abipusio jausmo
apakę. Naktyje, po virpančia obelimi,
lūkuriuos brandos
mudviejų dukra – vienturtė mūsų viltis.
2019
Nemira 
Parašykite komentarą