Nykstančios pėdos

Susirinksiu savo
nykstančias pėdas
į atmintį, taršomą metų.
Bus balastas tik man
baltų išrūgų dvokas
vakarykštės dienos
su skambėjimu juoko,
pritariant ežero bangai.
Skris paukštis aukštai,
sparnu liesdamas
mėlyną dangaus patalą.
Gaudžiantis miestas
nepastebės dingusių
mano pėdų iš jo gatvių.
Iškabos nebus:
Mano čia gyventa.
Vakarojanti saulė
apšvies klevus, save
aistringai mylinčius.
Jausmų fontanai, seniai
kankaną šokti pamiršę.
juokiasi horizonto gaisrais,
mano pėdas deginančiais.

 

Susirinksiu savo pėdas,
kol nevirto pilkais pelenais.
Kol rytais mano plaukų šilką
rudens ironija glosto.
Atmintyje neamžina
pėdų harmonijos saulė.
Pažadais šventais paremtos,
jos tikėjimą išsipildymu saugo.
2019
nemiros.wordpress.com