Atributas

Žmogaus gyvenimas tiek ir vertas:

Kapų žvakelės,

chrizantemos žiedo, balto gal raudono.

O gal lelijos kuždesio į vėjo ausį.

Praeitis – neūžauga šėtonas –

neleis ramiai nugrimzti artimųjų atmintyje.

Apuoko juokas vėl ir vėl sudarko šventą tylą,

pranokdamas net pats save.

Žmogaus gyvenimas,

kančių ir džiaugsmo vainikėlį pynęs,

pasibaigia ar ne su nykstančia

aušroje delčia?

Per aukšti pastoliai ręsto namo.

Nusiriti žemyn, kur praraja.

O ten Tamsybės piemenys apglėbia

kūną ledine ranka.

Ir lieka tiktai chrizantemos žiedas

išblyškusios žvakelės šviesoje.

Ir atmintis įrėžia artimam į sielą mintį

apie susitikimą Danguje.

 

Žmogus, deja, tik laikinasis atributas žemėje

visaverte prasme.

2019