Eigastis

Pagaliau pagaliau.
Supratai mane ir mano eigastį,
sudėvėtą nenuoramų audrų.
Ne kartą ir ne du į jį pati trankiausi,
iš skausmo sukramtytom lūpomis
tariausi esanti sraunioji upė
be abipusiai viliojančių krantų.
Dabar iš savo metų sakramento
braukiu, kas buvo karčiai įžūlu.
Adau baltas miglas, suplėšytas
į supratimo aštrų akmenį:
Juk mano eigasčiai labiausiai stigo
abipusio viliojimo suderintų krantų.
2019

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: