Tyliai skamba krintanti rasa,
atsidūsta bundanti žolė.
Rąžos medžiai, laukdami aušros, įtikėję,
kad su saulės spinduliais šiltais
pumpurai papuoš rudens šalnų apnuogintas šakas.
Rytmečio alsavimas ramus.
Ir svaiginantis dienos laukimas.
Viską dar aprėpt žvilgsniu, pajust jausmais.
Ką sušildyti, paguost ar nuraminti.
Beržą palytėt, atsigaivint sula.
Sodais žydinčiais pasigrožėti
ir pamiršti, nors trumpam pamiršt,
kad metai byra lyg sijojami per kiaurą rėtį.
2014 02 21
Nemira 
Parašykite komentarą