Drovos šypsena

Kai nieko daugiau

tik surūgusi mėnesiena

ir nuogo klevo dejonė,

kad auksinis ruduo nubėgo,

save erzini juodu apmaudu.

Nakties drugelių stygius

kaitina kraują prisiminimais.

Buvo suolelis parke dviems

ir degančios lūpos ant sniego,

praviros bučiniams

nes atvirai drąsos pristigo.

Drova visuomet koją pakiša,

jausmams po širdį kūne

virpuliukais vaikščiojantiems.

 

Kai nieko daugiau,

tik nakties užuominos keistos

apie skubėjimą lėtai į Dangų,

kuriame harmonijos paukščiai

vienas kitą skrydžiu engia,

išsiverki Žemės epicentrui.

Nes žmogiško peties – drova –

lyg juodo maro vengi.

 

Kai nieko greta nėra,

kai nakties drugelių stygius

blykštančią sielą iki ryto

šventais prisiminimais kaitina,

drova šypsosi tekančiai saulei

juodo raudonio kruvinu atšvaitu.

2019