Kai nieko daugiau
tik surūgusi mėnesiena
ir nuogo klevo dejonė,
kad auksinis ruduo nubėgo,
save erzini juodu apmaudu.
Nakties drugelių stygius
kaitina kraują prisiminimais.
Buvo suolelis parke dviems
ir degančios lūpos ant sniego,
praviros bučiniams
nes atvirai drąsos pristigo.
Drova visuomet koją pakiša,
jausmams po širdį kūne
virpuliukais vaikščiojantiems.
Kai nieko daugiau,
tik nakties užuominos keistos
apie skubėjimą lėtai į Dangų,
kuriame harmonijos paukščiai
vienas kitą skrydžiu engia,
išsiverki Žemės epicentrui.
Nes žmogiško peties – drova –
lyg juodo maro vengi.
Kai nieko greta nėra,
kai nakties drugelių stygius
blykštančią sielą iki ryto
šventais prisiminimais kaitina,
drova šypsosi tekančiai saulei
juodo raudonio kruvinu atšvaitu.
2019
Parašykite komentarą