Po nakties

Susvetimėjimas

lyg kryžius įbestas į vidurį

tarp iškankintų miesto mūrų.

Aušrų ir vakarų laužai

tik horizonte ryškiai

trumpąja meile dega.

O dieną viskas pelenai.

Susirenku iš vėjo švilpesio,

iš paukščio virpesio sparnais

tą vientisą, be padalų,

be skirsnių, tikėjimą

po nuskaustais rudens klevais:

Gyvi širdies šventi jausmai.

Po uždelstos nakties gyvenimas

pakvimpa sodo mirtomis

suartėjimo ar iškeliavimo svetur

vardan.

2019

Nykstančios pėdos

Susirinksiu savo
nykstančias pėdas
į atmintį, taršomą metų.
Bus balastas tik man
baltų išrūgų dvokas
vakarykštės dienos
su skambėjimu juoko,
pritariant ežero bangai.
Skris paukštis aukštai,
sparnu liesdamas
mėlyną dangaus patalą.
Gaudžiantis miestas
nepastebės dingusių
mano pėdų iš jo gatvių.
Iškabos nebus:
Mano čia gyventa.
Vakarojanti saulė
apšvies klevus, save
aistringai mylinčius.
Jausmų fontanai, seniai
kankaną šokti pamiršę.
juokiasi horizonto gaisrais,
mano pėdas deginančiais.

***

Esi tiktai
rudens glamonių
išsiilgęs paukštis
prikimusiu balsu.
Aistras meiliai
dalint skubėjai
pakeleivingiems vėjams,
pabeldusiems
į praviras širdies duris.
Išverkt save skubėjai
nakties sapnams.
Lyg būtų jie karaliai
klaidžiojančios išminties.
Į pirmą snaigės pūką
per negalią jausmų,
sparnus ištiest parūpo?
Žiemos gegutės juokiasi:
Naivu, naivu, naivu.
2019

Balzamas

Susikūriau

balzamą sau.

Žodį, nevainikuota

karūna iš aukso.

Banalu?

Bet juk ir banalumas

turi savo vertę,

dedikuotą tam ar anam.

Dalinu

susikurtą balzamą sau

į kairę ir į dešinę.

Be puošmenos,

nugvelbtos iš interneto.

Žodis

be šermuonėlio kailio,

vaikšto su manimi

paskrudintas komentarų

nusmurgusio miesto gatvėmis.

Gūžiasi

užkabintas pravažiuojančių

purvinų limuzinų.

užgaida

pasikartosiu

dar tūkstantąjį kartą

ir meskit akmenį

ne žemės grumstą

lange aš žvakės

maldą paaukosiu

ateinantiems

pro šalį be

susidomėjimo manimi

nueinantiems

pasaulis visas

ant galvos su aureole

iš balto debesies

siela nuskurdusio

sakau kad

tūkstantąjį kartą prieš akis

visiems užgaida šmėžuosiu

palįst po menkaverte

pripažinimo aureole

iš palaikio siela debesies

2019

 

tuščiame skersgatvyje

susitiksim

tuščiame skersgatvyje

dvi nuskurdusios

besiblaškančios sielos

žydės akacijos

ir žais saulės zuikučiai

baloje po lietaus

drėgme dūsaujančioje

Vienturtė

Apkabink mano rudenį

savo pavasariu.

Na ir kas, kad jame

nebus rugiagėlių šlamesio.

Suvirpės obelis, vaikštinėdama

brandžią mudviejų naktį

po laukymę, kurioje žydės

vienturtė mūsų viltis.

Ant baltutės jos nuometo

žais gyvenimo saulė

praėjusiais metais meilės branda.

Apsigaubsim skara iš mano rudens

nugeltusių lapų.

Balto vyno taurėje spindės akys

tavo pavasariu gyvos

vienturtės mūsų vilties.

Tylėsim drovoje, nuo abipusio jausmo

apakę. Naktyje, po virpančia obelimi,

lūkuriuos brandos

mudviejų dukra – vienturtė mūsų viltis.

2019

Apie sielą

Įsikabini į savo sielą
lygu į sumautą pajuodusio
sidabro pakabutį
lenktynėse su savimi pačiu.
Smeigi kas kartą
lenktinį rimo peilį į blogį,
kuriuo ir pats esi išsivoliojęs.
Visi tie grožio atributai,
eilėraštyje paklusniai sugulę,
tėra verti kiek ir sudilęs grašis
išpirkai už nuodėmes.
Balsinga deivė, luoša viena koja,
gražiai dainuoja, pritariant
dekoratyviniai tavo sielos arfai.
2019

Ateis pavasaris

Įsiprašau į tavo tylą

savu kalbėjimu

nuo rytmečio kalvos.

Savu tikėjimu:

Pavasaris ateis

kiek susivėlinęs

ir trykš sula iš beržo

mūsų padėvėta metų

paslaptimi.

Debesys juodi raukysis

horizonte, užmiršę

juoktis meilės lietumi.

Aš savo rudeniu

paglostysiu tau skruostą.

Ateis pavasaris ir

obelys su tavimi kalbėsis.

Ant rytmečio kalvos

manęs šnekios nebus.

2019

Myliu

Vis dar myliu

žalią klevo lapą

ir degančią jo širdį

rudenio varsoj.

Iš vasaros drugelių

mokaus laimės skrydžio.

Į saulę, bet ne iki dangaus.

Myliu žolynų rasą,

bučiniais sukritusią

iš vakarėjančių skliautų.

Myliu galingą vėjo apkabinimą,

be antraplanių užmačių jokių.

Prisiglaudžiu širdim

prie gruoblėtos beržo tošies

visa dar likusių geismų galia.

Myliu tą savo rudeninį šokį

ir žalią klevo lapą

nešioju savyje kraujo lašo

degančia aistra.

2017