Archive for 2019 lapkričio

Po nakties

17 lapkričio, 2019
Susvetimėjimas
lyg kryžius įbestas į vidurį
tarp iškankintų miesto mūrų.
Aušrų ir vakarų laužai
tik horizonte ryškiai
trumpąja meile dega.
O dieną viskas pelenai.
Susirenku iš vėjo švilpesio,
iš paukščio virpesio sparnais
tą vientisą, be padalų,
be skirsnių, tikėjimą
po nuskaustais rudens klevais:
Gyvi širdies šventi jausmai.
Po uždelstos nakties gyvenimas
pakvimpa sodo mirtomis
suartėjimo ar iškeliavimo svetur
vardan.
2019

Nykstančios pėdos

15 lapkričio, 2019

Susirinksiu savo
nykstančias pėdas
į atmintį, taršomą metų.
Bus balastas tik man
baltų išrūgų dvokas
vakarykštės dienos
su skambėjimu juoko,
pritariant ežero bangai.
Skris paukštis aukštai,
sparnu liesdamas
mėlyną dangaus patalą.
Gaudžiantis miestas
nepastebės dingusių
mano pėdų iš jo gatvių.
Iškabos nebus:
Mano čia gyventa.
Vakarojanti saulė
apšvies klevus, save
aistringai mylinčius.
Jausmų fontanai, seniai
kankaną šokti pamiršę.
juokiasi horizonto gaisrais,
mano pėdas deginančiais.
(more…)

***

14 lapkričio, 2019

Esi tiktai
rudens glamonių
išsiilgęs paukštis
prikimusiu balsu.
Aistras meiliai
dalint skubėjai
pakeleivingiems vėjams,
pabeldusiems
į praviras širdies duris.
Išverkt save skubėjai
nakties sapnams.
Lyg būtų jie karaliai
klaidžiojančios išminties.
Į pirmą snaigės pūką
per negalią jausmų,
sparnus ištiest parūpo?
Žiemos gegutės juokiasi:
Naivu, naivu, naivu.
2019

Balzamas

12 lapkričio, 2019
Susikūriau
balzamą sau.
Žodį, nevainikuota
karūna iš aukso.
Banalu?
Bet juk ir banalumas
turi savo vertę,
dedikuotą tam ar anam.
Dalinu
susikurtą balzamą sau
į kairę ir į dešinę.
Be puošmenos,
nugvelbtos iš interneto.
Žodis
be šermuonėlio kailio,
vaikšto su manimi
paskrudintas komentarų
nusmurgusio miesto gatvėmis.
Gūžiasi
užkabintas pravažiuojančių
purvinų limuzinų.

(more…)

užgaida

11 lapkričio, 2019
pasikartosiu
dar tūkstantąjį kartą
ir meskit akmenį
ne žemės grumstą
lange aš žvakės
maldą paaukosiu
ateinantiems
pro šalį be
susidomėjimo manimi
nueinantiems
pasaulis visas
ant galvos su aureole
iš balto debesies
siela nuskurdusio
sakau kad
tūkstantąjį kartą prieš akis
visiems užgaida šmėžuosiu
palįst po menkaverte
pripažinimo aureole
iš palaikio siela debesies
2019
 

tuščiame skersgatvyje

11 lapkričio, 2019
susitiksim
tuščiame skersgatvyje
dvi nuskurdusios
besiblaškančios sielos
žydės akacijos
ir žais saulės zuikučiai
baloje po lietaus
drėgme dūsaujančioje

(more…)

Vienturtė

10 lapkričio, 2019
Apkabink mano rudenį
savo pavasariu.
Na ir kas, kad jame
nebus rugiagėlių šlamesio.
Suvirpės obelis, vaikštinėdama
brandžią mudviejų naktį
po laukymę, kurioje žydės
vienturtė mūsų viltis.
Ant baltutės jos nuometo
žais gyvenimo saulė
praėjusiais metais meilės branda.
Apsigaubsim skara iš mano rudens
nugeltusių lapų.
Balto vyno taurėje spindės akys
tavo pavasariu gyvos
vienturtės mūsų vilties.
Tylėsim drovoje, nuo abipusio jausmo
apakę. Naktyje, po virpančia obelimi,
lūkuriuos brandos
mudviejų dukra – vienturtė mūsų viltis.
2019

Apie sielą

10 lapkričio, 2019

Įsikabini į savo sielą
lygu į sumautą pajuodusio
sidabro pakabutį
lenktynėse su savimi pačiu.
Smeigi kas kartą
lenktinį rimo peilį į blogį,
kuriuo ir pats esi išsivoliojęs.
Visi tie grožio atributai,
eilėraštyje paklusniai sugulę,
tėra verti kiek ir sudilęs grašis
išpirkai už nuodėmes.
Balsinga deivė, luoša viena koja,
gražiai dainuoja, pritariant
dekoratyviniai tavo sielos arfai.
2019

Ateis pavasaris

9 lapkričio, 2019
Įsiprašau į tavo tylą
savu kalbėjimu
nuo rytmečio kalvos.
Savu tikėjimu:
Pavasaris ateis
kiek susivėlinęs
ir trykš sula iš beržo
mūsų padėvėta metų
paslaptimi.
Debesys juodi raukysis
horizonte, užmiršę
juoktis meilės lietumi.
Aš savo rudeniu
paglostysiu tau skruostą.
Ateis pavasaris ir
obelys su tavimi kalbėsis.
Ant rytmečio kalvos
manęs šnekios nebus.
2019

Myliu

7 lapkričio, 2019
Vis dar myliu
žalią klevo lapą
ir degančią jo širdį
rudenio varsoj.
Iš vasaros drugelių
mokaus laimės skrydžio.
Į saulę, bet ne iki dangaus.
Myliu žolynų rasą,
bučiniais sukritusią
iš vakarėjančių skliautų.
Myliu galingą vėjo apkabinimą,
be antraplanių užmačių jokių.
Prisiglaudžiu širdim
prie gruoblėtos beržo tošies
visa dar likusių geismų galia.
Myliu tą savo rudeninį šokį
ir žalią klevo lapą
nešioju savyje kraujo lašo
degančia aistra.
2017