Archive for 2019 lapkričio

Kelio girnelė

7 lapkričio, 2019
Svetimi jausmų vakarai
užgauna kelio girnelę.
Svetimų aistrų plotmėje
po vienatvės drobule širdis,
tuščiavidurias naktis aprauda.
Žodžiai pikti liejasi apmaudu.
Maudžia užgautą kelio girnelę.
Gėlo vandens per daug
išsvajoto ežero gylyje?
Raudok, širdie, druska raudok.
Pastatysiu druskos užtvanką
svetimkūniams jausmams,
kelio girnelę sopuliu grūdinantiems.
Po tuščiavidurės nakties
svetimoms aistroms atviros
išėjimui visos širdies durys.
Užgrūdinta mano kelio girnelė –
Mano Jausmų Guru.
2018

Kupstas

7 lapkričio, 2019
Kas rytą užkliūnu.
Už kupsto.
Žiūriu, gyvenimas
Šypsos pro ūsą.
Ir lekia į mane žodžių
Traukiniai, nepaisantys
Raudono šviesoforo.
Grąžinu juos atgal,
Palinkėdama gero kelio
Ir saldžiabalsių lakštingalų,
Suokiančių meilę
Rudens tvarkingoje giraitėje.
Tas kupsto aukštumas!
O gal aukštuma,
Kurios man neįveikti?!
Už kupsto kartą užkliuvusi,
Kol gyva, į jį trankausi.
Gyvenimas su nostalgija
Į lekiantį žodžių traukinį.
Iki stotelės, kur kupstas
Virs kupsteliu
Su marmuriniu bežadžiu antkapiu.
2019

Minoras

6 lapkričio, 2019
Darganotame kelyje
vaikšto mėtomis kvepiančios
rudens spalvos.
Vaško žvakės liepsna
perteklinė susikurtoje vienatvėje.
Atminty epizodai laikų, kai
gyvenimas blaškė
drugeliu tarp kitų tokių pat
virš žaliuojančių vasaros sodų.
Ankstyvoji branda,
kurioje per solidžiai sau atrodei.
Tarp nerimstančių vėjų,
lapkritinio dangaus paramstytų,
šitiek visko skraido lapais sulytais.
O ant jų įsirėžusi gyslom
bekraujė moters vienatvė.
Darganotam minoro kelyje
mėtų kvapas ir abejojančio
savimi rudens spalvos.
2019
 

Žiemos nebus

5 lapkričio, 2019
Po rudens nebus žiemos,
tik pavasaris
su žaliuojančiais
mėlynakiais šlaitais.
Vyturys suskardens
meilės dainą
virš ežero su
meldais ryto spalvos.
Bijau sutrikdyt
pavasario žydėjimą
savo rudens darnia gama.
 
Po rudens pūs nuo ežero
pavasario vėjai.
Amžiną žodį šnabždės
mėlynakiai šlaitai nekalti
netesėję nenublukt
bespalviais rudens lietaus lašais.
2019
 

5 lapkričio, 2019

Ryto kalbėjimas visuomet į save.
Lyg nebūtų aplink žemės šešėlių ir
žmonių su savo iškreipta dalia.
Draugiškas lietaus beldimas į langą,
už kurio kažkam aušra per ankstyva .
Natiurmortas žarų, be senatvės lemto
suvaikėjimo. O juk ir amžinoje jaunystėje
pavaikšto nūdienos išvarginta pilkuma.
Lengvomis bangelėmis ežeras pasikėlė
pasitikt ryto kalbėjimą šventą … į save.
Pasaulis be tavęs niekuomet neliūdėjo,
tik skendėjo amžinajam savęs rūke.
2019

***

4 lapkričio, 2019
Iškelsiu
save ant pjedestalo.
Suriksiu:
Garbinkit mane.
Apdovanosiu kumščiu,
sugniaužtu pyktyje,
medinį stalą,
jei nepaklusit
mano įgeidžiui šventam.
Man nesvarbu,
kad viskas, ką sakau
tiktai aistringas falšas
ir bukas savo
įnoringa prigimtim.
Privalote mane matyt
ant pjedestalo
ir garbinti už rytmečio
kava skiestas mintis.
Pasaulis mano
iki krašto,
kuriame nėra kitų
nei jausmo, nei aistros.
Ir tik po mano kojomis
pavasariu alsuoja žemė
aplink mano pjedestalą.
Garbinkit mane.
Nakties žvaigždė šalta.
Jai reikia šilumos.
2019
 

Už galaktikų mėlio

4 lapkričio, 2019
Už galaktikų mėlio
mano ilgesys
sopuliais nubėgo.
Ten mano vienatvė
pati save guodžia ašara
ant šąlančio skruosto.
Už galaktikų mėlio
miglos vaikšto laimingomis
žemės nuotakomis.
Sielos be kūno kančių
puotauja, pamiršusios
tamsos piemenų šešėlius.
Už galaktikų mėlio
aistrų drugiai bejausmiai.
Nesakykit,
per aukštai save pakėliau.
Man taip reikia
akimirkos svaiginančio aukščio.
Už galaktikų mėlio
negirdėt paukščio klyksmo
priešmirtinio.
Ten tamsos piemenims
uždrausta ragaut šermenų vyno.
Už galaktikų mėlio
erdvė, kupina visuminio
savęs pripažinimo.
2019
 

Nesiūlykit ašutinio likimo

2 lapkričio, 2019

Užgeso
manyje pesimizmo žvakė.
Nesiūlykit man ašutinio likimo.
Tykiai vaikšto miesto gatvėmis
gyvenimo džiaugsmas.
Jau ne šalutinis.
Kažkur palaukėje medinis kryžius,
skausmo globotas tiek metų.
Išalkęs meilės, šuo prie jo prisiglaudė.
Kryžius
apaugo kančių samanomis plačiapetėmis.
Nesiūlykit man daugiau ašutinio likimo.
Ir nesakykit, Dangus Žemę remia.
Aš Žemės dukra,
tegul miesto tryptas vaikas.
Gyvenimas man nebėra kankynė.
Medinis kryžius palaukėje
palinkėjo man žiemos speiguose
žemuogėmis kvepiančio vėjo.
2019

Balto sparno angelai

2 lapkričio, 2019
Neišeik,
nepalikęs šypsenos
šiapus durų,
už kurių nėra mirties.
Šiapus
angelai balto sparno
sūkurį suburia iš
laimingų nakties sapnų.
Šypsena
tolygu paskutinai pliauskai
nepalaidotos vilties židiny.
Neišeik
nepalikęs skalsaus džiaugsmo
už beatodairišką aistrą,
kurioje nėra mirties.
Šiapus durų
balti angelai šluoja skausmą
sparnais iš nakties sapnų.

(more…)