Ne visagalis

Dieve,
leisk man prabust
iš vienatvės sapno.
Iš laukimo pereit
į aukštesnę jo pakopą.
Ilgesį iškeist bent trumpam
į apuoko klaikų juoką,
jei mano dėlei
nenumatytą kitaip.

Palydint ir sutinkant

Negali būt liūdna

Gatvėje, turtingoje

Žingsniais.

Nūdienoje, kur lyja

Ar sninga akibrokštais.

Kur naujamečiai fejerverkai

Žaidžia žmonių likimais.

Kur ne vienadienės sniegenos

Nušviečia taką

Per purų sniegą

Į per nakt išlauktą saulėtekį.

Kur pamirštu smuiku

Pasiklydusių savyje

Sielų sugrubę pirštai

Sugroja keletą natų,

Neišskridusiais paukščiais

Užrašytų ant mirtį nešančių

Aukštos įtampos penklinių.

Negali būt liūdna.

Ir ilgesio negali būt.

Kai dvylika dūžių

Palydi išeinančius ir sutinka

Ateinančius.

Benamė siela

Susitelki

į sielos gruodą,

į kaprizingą skausmą

su poreikiu

pratęst judėjimą

įgrisusia nūnai

gyvenimo gatve.

Ramybės dėlei

žvilgsnį nukreipi

į dangų, kuriam

žvaigždžių gausa,

bet nė viena ne tau.

Siela suvirpa šilumos

lyg šuva benamis,

varomas piktai šalin.

Virš šiuolaikinio

miesto panoramos

kometa praskrieja,

su mintimi negrįžt.

Siela jau nebe kaip,

o tikrai šuva benamis,

kuriam nėra namų

pareit.

2019 gruodis

Ant patiklumo sparnų

Tu – šiluma, ir aš – šiluma.

Mes – dvi šilumos,

skraidančios virš šios žemės.

Mes – dvi šilumos,

meilingos viena kitai

ir tiems, kas greta,

ir už tūkstančio mylių

laukimo apakintiems.

Mes – dvi baltos plaštakės,

patiklumo sparnais.

Sužiedėjusios duonos rieke

kasdienybėje mintančios.

Kregžde įdūkusi

Vėl kaip įdūkusi

plačiųjų laukų kregždė,

ant drėgnų

lietuviško šalčio pečių,

sparnu perrėžiu

debesuotą dangų.

Ir ant žemės

gyvent krentu.

Kregždės išskrenda?

Tik ne iš moters gyvenimo,

ne iš jos širdies ir minčių.

Kregždė dūksta joje

aistrų vasara,

balansuoja ant aukštos

įtampos elektros laidų.

Išsišėlusi ištiesia sparną

įrėžt akmenyje

įsimintiną vardą,

nenuneštą vėjų keturių.

2019

 

***

Eisiu.

Nurims lietus,

nuovargio būsenoje.

Pasaulis be manęs

nepražus.

Apuokai taip pat

naktimis

kvatosis į tamsą.

Kam lėks, kam slinks

dienos

su džiaugsmo ar

skausmo puta

ant lūpų.

Mano lemties dainorėliai,

kodėl užsnūdot

ant mano peties?

Pabuskit.

Aš nesu nelaiminga

dukra

pilkų rudens ūkanų.

Ėjime

po lygiai šviesos ir tamsos,

saulės ir mėnesienos

romantikos.

Neišeik

Atkarpa mano minties,
mano širdies atplaiša.
Dar nesakyk sudie,
dar neišeik pro duris.
Lyja iš debesies, kur
mūs abiejų kelio darna
ir jausmų gaji sumaištis.
Aplink šitiek šviesos
dviems pasauliams kartu.
Bet vis tiek vieniša rytą
žvilga nakties rasa
ir nubėga į grindinio
varganą įtrūkį.
Mirusi magija mano minties,
mano širdies skurdi atplaiša.
Sapnai sužadina viltį.
Du pasauliai greta,
viens prie kito priglus,
šilumos godžiai išsiilgę.
Tik nesakyk skubomis sudie.
Neišeik, atsainiai
užtrenkdamas duris į
būsimą bendrą rytdieną.
Nepalik valkatauti mano minties,
elgetauti mano širdies.
Nesakyk sudie.
Išgryninsiu savo jausmus,
nuglūdinsiu savo varganą mintį
namų slenksčio galia.
Neišeik iš mano lemties.
Neišeik iš mano rytdienos.
2019 gruodis

Dukra tėvui

Nesakyk, kas blogai,

ką blogai darau.

Žinau tą pati.

Pasidžiauk, kad esu,

kad veide šypsena,

nors už lango lietus

ir šlapia dargana.

Neišbark manęs vėl,

kad suklydau dienoje,

kad slogūs sapnai

aimanuoja mano nakty.

Leisk priglust prie tavęs,

pasiguosti tyla.

Tavo tėvišką širdį pajust.

Apkabinki mane

stipria savo ranka.

Juk aplinkui pasaulis

jau per daug man niūrus.

Be mamos, be mamos… .

2019

MYLĖTI gruodą

Daug lietaus

ir daug netikro žodžio,

iškankinto lūpų?

Be širdies aistros?

Šventų Kalėdų naktį

angelai aplink židinį

ratu sustoję

palaimintą ramybę

tyliai išgiedos.

Bus akių drėgmės

ant išrantyto skruosto.

Užjaučiantis praeivis

į duris pabels.

Palinkės visus metus

neišsiskirt

su trupiniu palaimos

ilgos šventos nakties.

Gruodą –

lyg artumo džiaugsmą –

apkabinti ir mylėt,

MYLĖTI iš širdies.

2019

***

Pasipuoši

juodu nakties ažūru

su mėnesienos

atšvaitu.

Kad tave įžiūrėtų,

einančią

sąžalynais iš lėto.

Moteriškas godumas

būt pastebėtai.

Moteriška viltis

būt aistroje glamonėtai.

Juodo ažūro priedanga.

Po juo

sena kaip pasaulis

meilės ilgesio

etiketė…

2019