Dieve,
leisk man prabust
iš vienatvės sapno.
Iš laukimo pereit
į aukštesnę jo pakopą.
Ilgesį iškeist bent trumpam
į apuoko klaikų juoką,
jei mano dėlei
nenumatytą kitaip.
Varnas brėžia kas rytą
ratus aplink mano
susikurtą savitai laimę.
Sparnu padalina per pus
žemuogės skonį
aitriai per saldų.
Kojomis į grindinį, o po juo
sutrambuota žemė.
Skurdi žolė
tarp kojų pirštų mano
vienatvę į saulę kelia.
Ilgesį glosto
žalio šilko delnais.
Laukimas rasa pravirksta
sužvilga ledu.
Aukštesnėje savo pakopoje.
Toks tai visko manyje
apgailėtinas natiurmortas.
Nepriimtinas žmonėms.
2019 gruodžio 31.
Parašykite komentarą