Ne visagalis

Dieve,
leisk man prabust
iš vienatvės sapno.
Iš laukimo pereit
į aukštesnę jo pakopą.
Ilgesį iškeist bent trumpam
į apuoko klaikų juoką,
jei mano dėlei
nenumatytą kitaip.

Varnas brėžia kas rytą
ratus aplink mano
susikurtą savitai laimę.
Sparnu padalina per pus
žemuogės skonį
aitriai per saldų.
Kojomis į grindinį, o po juo
sutrambuota žemė.
Skurdi žolė
tarp kojų pirštų mano
vienatvę į saulę kelia.
Ilgesį glosto
žalio šilko delnais.
Laukimas rasa pravirksta
sužvilga ledu.
Aukštesnėje savo pakopoje.

Toks tai visko manyje
apgailėtinas natiurmortas.
Nepriimtinas žmonėms.

Betgi, Dieve,

Tu negali,

nes nesi visagalis.

2019 gruodžio 31.