Tavo dieną
pripildau savimi.
Savo juoku,
savo ašaromis.
Garsiai
ištariu žodžius
išsupuotus meilėje
nešalutinių jausmų
vasarą.
Baltos gulbės
piktai užkapoja
juodąją.
Juodi varnai
mirčiai pasmerkia
baltąją.
Aš tik pripildau
tavo dieną
mudviejų pilnatve
nuo anuomet
išbraidyto ežero.
2020
Vakarinė malda,
rytmetinė malda.
Vidudienio saulei
lankstydamiesi
meldžiamės.
Dienų sumaištyje
pamirštam save
pamalonint drąsa
būt savyje saule.
Nekalta diena,
kad yra.
Nekalta naktis,
jei sapnais nerami.
Neužgesinkim
maldomis savyje
saulės.
Paukščio, dulkės,
ar bejėgio lapo
po pirmųjų šalnų
skirta kam dalia.
Išsaugokim savyje
bent šilumą saulės.
2020
O šiandien
man gulbės pieno
per daug.
Rudenį glostau
keistai pasišiaušusį.
Gerai ar blogai?
Kaprizinga klevo šaka
nuveja juodąjį
mano varną.
Ir tavo klausimus:
Kodėl išeini?
Už užvertų namų durų
ar bus tau šilumos gana?
Gulbės pienas
upeliais, upėmis
į vandenyną be krantų.
Ir aš ne valtelėje.
kiauru dugnu.
Tarp gulbės pieno purslų
iriuosi tolyn nuo tavęs.
Vienu irklu.
2020
Įsimylėk mane.
Argi tiek daug geidžiu?
Juk neprašau mylėti amžinai.
Net užkastam į žemę
sudėtinga amžinybėj pūti.
Pavirsti sausa dulke.
Įsimylėk mane.
Ant skardžio prie Neries
mes pastovėsim dviese.
Arba praeisim miegančia
nakty gatve.
Įsimylėk mane.
Juokais.
Taip tyčia.
Lemtis išeiti kviečia.
Į tenai.
Be galimybės
grįžti moterimi.
Tiktai išdžiuvusia dulke.
2020
