Slėpiniai

Įsiklausau

į lietaus akordus.

Nepaskutiniai

jau ganėtinai pailsusio

manyje rudens.

Tiek daug neišsakyta

rytui brėkštant.

Už horizonto glaudžiasi

nutylėjimo slėpiniais.

Trupiniais

jausmai pabirę. Nesurinkt.

Ataušus mėtų arbata,

kuria vaišinomės,

prieš nueidami kas sau,

į priešingas puses.

Žemė apvali, ir teigia:

Sukasi.

Atsisuka tik į mane

mano nutylėjimų slėpiniais.

2020

Pripildau dieną

Tavo dieną
pripildau savimi.
Savo juoku,
savo ašaromis.
Garsiai
ištariu žodžius
išsupuotus meilėje
nešalutinių jausmų
vasarą.
Baltos gulbės
piktai užkapoja
juodąją.
Juodi varnai
mirčiai pasmerkia
baltąją.
Aš tik pripildau
tavo dieną
mudviejų pilnatve
nuo anuomet
išbraidyto ežero.
2020

Saulė savyje

Vakarinė malda,
rytmetinė malda.
Vidudienio saulei
lankstydamiesi
meldžiamės.
Dienų sumaištyje
pamirštam save
pamalonint drąsa
būt savyje saule.
Nekalta diena,
kad yra.
Nekalta naktis,
jei sapnais nerami.
Neužgesinkim
maldomis savyje
saulės.
Paukščio, dulkės,
ar bejėgio lapo
po pirmųjų šalnų
skirta kam dalia.
Išsaugokim savyje
bent šilumą saulės.
2020

Lėtas judėjimas. Verlibras

Lėtai

paskui sprunkantį rytą

į dienos sumaištį.

Į lietų, į darganą,

į nubrėžtą būti laiką.

Skauda sąnarius,

klaikiai skauda

nuo lėto judėjimo.

Kažkas apibūdino

mano kalbėjimą

kaip senatvinę podagrą.

O aš maniau, marazmas.

 

Lėtai

atveriu sielai duris,

pasivaikščiot

po žmonių primygtinai peršamą,

šalčiu alsuojančią, darganą.

Širdies jau niekuomet.

Užrakinti visi jai vartai.

Dangus virš galvos.

Žemė po kojomis.

 

Grindinio trinkelės – netikro marmuro.

Tikslus

žmogiškos darganos veidrodis.

2020

***

O šiandien
man gulbės pieno
per daug.
Rudenį glostau
keistai pasišiaušusį.
Gerai ar blogai?
Kaprizinga klevo šaka
nuveja juodąjį
mano varną.
Ir tavo klausimus:
Kodėl išeini?
Už užvertų namų durų
ar bus tau šilumos gana?
Gulbės pienas
upeliais, upėmis
į vandenyną be krantų.
Ir aš ne valtelėje.
kiauru dugnu.
Tarp gulbės pieno purslų
iriuosi tolyn nuo tavęs.
Vienu irklu.
2020

Įsimylėk mane

Įsimylėk mane.
Argi tiek daug geidžiu?
Juk neprašau mylėti amžinai.
Net užkastam į žemę
sudėtinga amžinybėj pūti.
Pavirsti sausa dulke.
Įsimylėk mane.
Ant skardžio prie Neries
mes pastovėsim dviese.
Arba praeisim miegančia
nakty gatve.
Įsimylėk mane.
Juokais.
Taip tyčia.
Lemtis išeiti kviečia.
Į tenai.
Be galimybės
grįžti moterimi.
Tiktai išdžiuvusia dulke.
2020

Kalbėjimas

Kalbu į Žmogų,

į Žemę,

į Upės tėkmę,

į Medžių šlamėjimą,

į Vėjo šėlsmą.

Kas priima,

atmeta,

išmeta,

kitiems pamėtėja.

Pasaulis suręstas

iš mūsų kalbėjimo.

Kas lieka,

kas ne,

kas visai nuvertėja

nuo laiko atakų.

Ruduo užtruko,

neužgaudamas

sielos.

Sukasi Žemė.

Nenusisuka

nuo mano į ją

kalbėjimo.

2020

Aleliuja jaunystei

Kaip įstrigti,

kaip įstrigti amžiams

jaunystės soduose

su vėjavaikiška rasa

ant išdykėliškų skruostų.

Pabėgt nuo metų skaičiaus

be nostalgijos į brandą,

kai kūnas pats

prie žemės pamažėle glaudžiasi.

Nesklandi kalbos gama

priblėsusiais akordais suskamba

ir susigėsta, sudarkiusi

jaunystės sodų balsingą jaudulį.

Aleliuja, aleliuja!

Nostalgijoje

Smiltele ligi dangaus.

Ir jaunystės smilgą

su savimi tempiuosi.

Debesies krašteliu

nušluostau nakties

sudrėkintą skruostą.

Tyra aušra jaunamartė

prausiasi ežero banga.

Debesies krašteliu

pridengiu nostalgiją

išėjusiam vakaro

dviprasmiam grožiui.

Subtiliai viena, smiltele

ligi melsvųjų patalų

su saulėtais niekučiais

veidrodžio stikle.

Jaunystės smilga

rąžosi nuobodžiai.

Iššaukiančiai lanksti

amžinos jaunamartės

aušros fone.

2020 sausio 26

Regimybių aistros

Dienos stabilioje rutinoje

gailu savęs, dabar tik

susizgribusios, gyvenimą

kaip prievolę ne tiktai

artimiems, bet ir sau pašvęst.

Upelis varo savo vandenys

per nešlifuotus akmenis,

nesusižeisdamas į juos.

Banga purslais pakyla.

Tuoj pasieks net patį Dangų.

Regimybės mėgsta aitrią tylą.

Jose kantrybės į valias.

Dienos rutiną suimu į saują.

Į nešlifuotą akmenį iki kraujo

sužeidžiu savas pėdas.

Vakaru pridengsiu savo saulę.

Regimybės, paglamonėkite mane,

prašau, net reikalauju,

nakties nuglūdinta aistra.

Pasąmonėje aš vis dar

aistroms ir aistromis gyva.

2020