Archive for 2020 sausio

Slėpiniai

29 sausio, 2020
Įsiklausau
į lietaus akordus.
Nepaskutiniai
jau ganėtinai pailsusio
manyje rudens.
Tiek daug neišsakyta
rytui brėkštant.
Už horizonto glaudžiasi
nutylėjimo slėpiniais.
Trupiniais
jausmai pabirę. Nesurinkt.
Ataušus mėtų arbata,
kuria vaišinomės,
prieš nueidami kas sau,
į priešingas puses.
Žemė apvali, ir teigia:
Sukasi.
Atsisuka tik į mane
mano nutylėjimų slėpiniais.
2020

Pripildau dieną

29 sausio, 2020

Tavo dieną
pripildau savimi.
Savo juoku,
savo ašaromis.
Garsiai
ištariu žodžius
išsupuotus meilėje
nešalutinių jausmų
vasarą.
Baltos gulbės
piktai užkapoja
juodąją.
Juodi varnai
mirčiai pasmerkia
baltąją.
Aš tik pripildau
tavo dieną
mudviejų pilnatve
nuo anuomet
išbraidyto ežero.
2020

Saulė savyje

29 sausio, 2020

Vakarinė malda,
rytmetinė malda.
Vidudienio saulei
lankstydamiesi
meldžiamės.
Dienų sumaištyje
pamirštam save
pamalonint drąsa
būt savyje saule.
Nekalta diena,
kad yra.
Nekalta naktis,
jei sapnais nerami.
Neužgesinkim
maldomis savyje
saulės.
Paukščio, dulkės,
ar bejėgio lapo
po pirmųjų šalnų
skirta kam dalia.
Išsaugokim savyje
bent šilumą saulės.
2020

Lėtas judėjimas. Verlibras

29 sausio, 2020
Lėtai
paskui sprunkantį rytą
į dienos sumaištį.
Į lietų, į darganą,
į nubrėžtą būti laiką.
Skauda sąnarius,
klaikiai skauda
nuo lėto judėjimo.
Kažkas apibūdino
mano kalbėjimą
kaip senatvinę podagrą.
O aš maniau, marazmas.
 
Lėtai
atveriu sielai duris,
pasivaikščiot
po žmonių primygtinai peršamą,
šalčiu alsuojančią, darganą.
Širdies jau niekuomet.
Užrakinti visi jai vartai.
Dangus virš galvos.
Žemė po kojomis.
 
Grindinio trinkelės – netikro marmuro.
Tikslus
žmogiškos darganos veidrodis.
2020

***

27 sausio, 2020

O šiandien
man gulbės pieno
per daug.
Rudenį glostau
keistai pasišiaušusį.
Gerai ar blogai?
Kaprizinga klevo šaka
nuveja juodąjį
mano varną.
Ir tavo klausimus:
Kodėl išeini?
Už užvertų namų durų
ar bus tau šilumos gana?
Gulbės pienas
upeliais, upėmis
į vandenyną be krantų.
Ir aš ne valtelėje.
kiauru dugnu.
Tarp gulbės pieno purslų
iriuosi tolyn nuo tavęs.
Vienu irklu.
2020

Įsimylėk mane

27 sausio, 2020

Įsimylėk mane.
Argi tiek daug geidžiu?
Juk neprašau mylėti amžinai.
Net užkastam į žemę
sudėtinga amžinybėj pūti.
Pavirsti sausa dulke.
Įsimylėk mane.
Ant skardžio prie Neries
mes pastovėsim dviese.
Arba praeisim miegančia
nakty gatve.
Įsimylėk mane.
Juokais.
Taip tyčia.
Lemtis išeiti kviečia.
Į tenai.
Be galimybės
grįžti moterimi.
Tiktai išdžiuvusia dulke.
2020

Kalbėjimas

27 sausio, 2020
Kalbu į Žmogų,
į Žemę,
į Upės tėkmę,
į Medžių šlamėjimą,
į Vėjo šėlsmą.
Kas priima,
atmeta,
išmeta,
kitiems pamėtėja.
Pasaulis suręstas
iš mūsų kalbėjimo.
Kas lieka,
kas ne,
kas visai nuvertėja
nuo laiko atakų.
Ruduo užtruko,
neužgaudamas
sielos.
Sukasi Žemė.
Nenusisuka
nuo mano į ją
kalbėjimo.
2020

Aleliuja jaunystei

27 sausio, 2020
Kaip įstrigti,
kaip įstrigti amžiams
jaunystės soduose
su vėjavaikiška rasa
ant išdykėliškų skruostų.
Pabėgt nuo metų skaičiaus
be nostalgijos į brandą,
kai kūnas pats
prie žemės pamažėle glaudžiasi.
Nesklandi kalbos gama
priblėsusiais akordais suskamba
ir susigėsta, sudarkiusi
jaunystės sodų balsingą jaudulį.
Aleliuja, aleliuja!

(more…)

Nostalgijoje

26 sausio, 2020
Smiltele ligi dangaus.
Ir jaunystės smilgą
su savimi tempiuosi.
Debesies krašteliu
nušluostau nakties
sudrėkintą skruostą.
Tyra aušra jaunamartė
prausiasi ežero banga.
Debesies krašteliu
pridengiu nostalgiją
išėjusiam vakaro
dviprasmiam grožiui.
Subtiliai viena, smiltele
ligi melsvųjų patalų
su saulėtais niekučiais
veidrodžio stikle.
Jaunystės smilga
rąžosi nuobodžiai.
Iššaukiančiai lanksti
amžinos jaunamartės
aušros fone.
2020 sausio 26

Regimybių aistros

26 sausio, 2020
Dienos stabilioje rutinoje
gailu savęs, dabar tik
susizgribusios, gyvenimą
kaip prievolę ne tiktai
artimiems, bet ir sau pašvęst.
Upelis varo savo vandenys
per nešlifuotus akmenis,
nesusižeisdamas į juos.
Banga purslais pakyla.
Tuoj pasieks net patį Dangų.
Regimybės mėgsta aitrią tylą.
Jose kantrybės į valias.
Dienos rutiną suimu į saują.
Į nešlifuotą akmenį iki kraujo
sužeidžiu savas pėdas.
Vakaru pridengsiu savo saulę.
Regimybės, paglamonėkite mane,
prašau, net reikalauju,
nakties nuglūdinta aistra.
Pasąmonėje aš vis dar
aistroms ir aistromis gyva.
2020