Mišrainė

Manyje tiek laukimo, kad nustembu pati. Laukiu ryto, vakaro, ateinant artimųjų, pavasario laukiu, rudens, lietaus ir kad pagaliau jis liautųsi. Laukiu kaimyno durų virsmo, įprastų dienos garsų už lango, varno kranktelėjimo, balandžių burkavimo. Laukiu ir laukiu. Ir suprantu, kad esu vienas ištisas laukimas. Sumišęs su nesibaigiančiu ir manęs nepaliekančiu ilgesiu to kažko, ko niekuomet nebuvo, kas galėjo būti, bet jau nebus. Taip ir liks ilgesys laukime. Kai esi sandūroje su išėjimu, ypač gailu to, ko niekuomet nepatyrei, kas praėjo pro šalį net krašteliu neužkliudęs tavęs. Gailu, bet neskaudu. Kol dar judi, esi čia, gali gyvent laukimu, ilgėtis tame laukime, ko daugiau ir reikia. Nors juk dar yra, sako, tikėjimas. Tikėtis niekuomet nevėlu? Abejoju. Gyvent tikėjimu, kad kažkas dar bus, ko geidi, ko nebuvo, kas praėjo, tavęs nepastebėjęs, kai jau esi sandūroje su išėjimu, mano manymu gerokai kvaila, gal net kitų
atžvilgiu nedora. Nes lyg juos įpareigotumei tuo savo tikėjimu. O to visai nenoriu.
 
Gyvenimas velnioniškai materialus dalykas. Ima ir padaro iš mūsų mišrainę. Ko tik mumyse tuomet nerasi. Ir pupelių, ir žirnelių, morkų ir bulvių, užpilo ir dar visokiausių niekų. Be kurių galėtume, bet nesugebame gyvent. Griebiame, grūdame į save kuo daugiau. Pripildome save visokio niekalo, o kai jau nevaliojame nuo viso to normaliai judėt ir gyvent, pilame kitiems ant galvų. Tegul springsta paspringsta, nes jau negaila, nebešykštime. Nesu išimtis. Laukimas ilgesyje ar ilgesys laukime, tai tik dvi manęs sudedamosios dalys. Iš esmės esu mišrainė visko kaip ir visi aplinkui. Tiek visko į save sugrūdau, dabar mėginu iš savęs išimt ir grūst kitiems, kurie dar tuštoki visokio niekalo ar nesusivokia, ką į save grūda. Ko nepasinaudot, jei yra dar nesusipratėlių šioje srityje. Po šimts perkūnų viską, net ir tuos dvasinius lobius, kurie gal ir rado kokią terpelę manyje, kad per klaidą įlįstų. Išeit noriu lengvai ir lengva. užtenka jau, kad tampiau viską savyje per kemsynus, lygumas, kalvas ir … šitiek metų. Dar ir juos, kad kur galas, ant pečių tąsau. Tik bijau, kad galiu nespėt visko atsikratyt. Teks tokia mišraine ir išeit. Viena paguoda, kad vargu ar kam pavyksta tą mišrainę prieš išeinant iš savęs iškuopt. Išėjimo momento juk nė vienas nežinome.
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: