Regimybių aistros

Dienos stabilioje rutinoje
gailu savęs, dabar tik
susizgribusios, gyvenimą
kaip prievolę ne tiktai
artimiems, bet ir sau pašvęst.
Upelis varo savo vandenys
per nešlifuotus akmenis,
nesusižeisdamas į juos.
Banga purslais pakyla.
Tuoj pasieks net patį Dangų.
Regimybės mėgsta aitrią tylą.
Jose kantrybės į valias.
Dienos rutiną suimu į saują.
Į nešlifuotą akmenį iki kraujo
sužeidžiu savas pėdas.
Vakaru pridengsiu savo saulę.
Regimybės, paglamonėkite mane,
prašau, net reikalauju,
nakties nuglūdinta aistra.
Pasąmonėje aš vis dar
aistroms ir aistromis gyva.
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: