Archive for 2020 vasario

Ruduo

27 vasario, 2020
Iš rudens didybės
į rudens didybę
su magišku lietumi
iš pilko savimi Dangaus.
Siaura gatve vienatvė
į vienatvę lydi,
ištardama žodžius
su ilgesio nemaria gaida.
Ir net pavasariai,
karklų žydėjimo akivaizdoje,
magiško rudens pilni.
Ir siela klykia
gerve rudenine, nenorinti,
negalinti išskristi
nei kasdienėje rutinoje ištirpt.
Iš čia keistai rimuoti žodžiai,
tinkantys tik sudėvėto grindinio
raukšlėms pridengt.
Ruduo savoj didybėje karklų
žydėjimu alsuoja,
pavasarių jame gyva aistra.
2020

Dūlėjimas

27 vasario, 2020

Bėgu. Klupdama. Iš esmės nuo savęs. Nuo savo norų ir nenorų. Nuo savo sukauptos išminties, patirties ir atkaklaus jų savyje neigimo. Jei nepavyksta nuo viso to pabėgt, išverčiu viską į blogąją pusę, patyrinėju visus mazgus mazgelius. Ir greitai prieinu išvados ar prie jos (čia jau kaip kalbininkai pasakys), kad iš esmės visuomet ir gyvenau, veikiau … išvirkščiąja puse. Todėl manyje ir aplink mane tiek daug neigimo, nepasitikėjimo, netikėjimo, perdėto atsargumo, kuris velniškai trukdė ir trukdo lygiai slysti nūdiena ir ne tik ja. Dar įsipina tas nelemtas pavydas, kad va anas ar ana ką gražaus padarė, parašė, susiorganizavo save pristatyt taip ar anaip, o aš tik gyva dūlėju savo kailyje, klausausi garsų aplink, kurie erzina, nervina, neleidžia ramiai vykt tam dūlėjimo procesui. O ir pats tas dūlėjimo procesas pamažu ima erzint ir nervint, nes užsitęsė man pačiai to visai nenorint. Tuomet save iškoneveikiu visokiais žodžiais. Tik va nepadeda pagreitint to proceso ir gana. Jei teigiu, kad va noriu, jog šis saulėlydis man būtų paskutinis, nėra visiška tiesa, nes pasąmonėje jau glamonėju būsimą saulėtekį. Jis deja bus tik to mano dūlėjimo tąsa ir nieko daugiau. Bet vėl lyg ir reikia man tos tąsos. Nors ir įkyru, bet reikia. Na kaip be manęs Lietuva ir visas pasaulis, kuris apie mano egzistavimą jokios spalvos supratimo neturi ir sėkmingai be manęs funkcionavo, funkcionuoja ir funkcionuos ateityje. Apmaudoka, žinoma. Bet su tuo galima gyvent ir sėkmingai tęst tą savo dūlėjimo procesą. Esu gyva, taip. Bet stokoju gyvybingumo. Tokia tai tiesa. Ir labai jau nemėgstu išlįst iš savo kiauto, nes jame šilta, saugu ir patogu.

Į saulėlydį

26 vasario, 2020
Saulėlydžio link.
Nesustabdomai.
Į grožį, kuriam nėra lygių.
Į tylą, kurioje beprasmės
gyvųjų maldos.
Į tamsą be jonvabalio šviesų.
Į rasotą saulėlydį
ant paslaugiai ištiesto
kregždės sparno.
Svetimo peizažo link.
Žemės delnai tokie lyg iš ledo.
Slysti jais į ten, iš kur
niekuomet nepareit.
Nuo paslaugaus kregždės sparno
pavasario įkvėpi
rudens pilna krūtine.
Nešiesi savo ilgesį – amžiną naštą –
į nemaraus saulėlydžio gelmes.
2020 vasario 26

Medžių viršūnėmis

25 vasario, 2020
Pavaikščiosiu medžių viršūnėmis.
Oriai, nelyginant vėjas.
Naktis užbūrė, pribūrė, gudriai įkalbėjo
saulėlydžiais rausti mano aistras,
nekaltai užgimusias.
Raudodami lietūs
paleidžia debesis sunykt ligi nulio.
Pavaikščiosiu, subrendusi vėtrose,
linguojančių medžių viršūnėmis.
Oriai, nebodama apytikrio
pirminių moters geismų prisilietimo.
Lengvu pienės pūku
už horizonto linijos blaškosi aistros,
atstumtos, be kaltės užgimusios.
2020

Šokantys šešėliai

23 vasario, 2020
Nekalbėk garsiai,
mano gatvėje.
Negąsdink
mano šokančių šešėlių.
Pasaulis
uždaras širdimi
pro šalį šonu einančių.
Dulkes pamynusių,
nes jie gi išskirtiniai.
Mani šešėliai
mano rankos laikosi,
bijodami ritme save pamest.
Toks geranoriškas Dangus,
pasiuntęs lietų,
išplaunantį, deja, tik kai kurias
perdėm atviras sielas.
Nerėk šaižiu balsu.

(more…)

status quo

20 vasario, 2020

Grįžtu į karklų žydėjimą
su viltimi, atsibust iš
rudens status quo.
Pabodo lapais savęs kritimas
į miesto paniurusį grindinį.
Bespalviai lietaus lašai
iš pavargusių akių.
Priglusiu prie sužydusio karklo,
švelnumu aplipusio.
Rudens voratinklis liks praeityje.
Buvo šitoks pirmų šalnų grožis,
rudens status quo širdyje –
išprašytas iš laumių
atokvėpis už nederamą jaunystę,
nevaldomus viesulus joje.
(more…)

***

19 vasario, 2020
Mano žodžiuose
maža Dievo
ir angelų
baltais sparnais.
Velniai
verda smalą
iš mano klaidų.
Juodą, dvokiančią.
Neperžengt man
per ją
į upelį, meiliai
almantį pažadais
apie rojų
už pragaro vartų.
Mano žodžiai –
ne įkaitusi žarija,
tik juose kiek
per maža
dieviško prado.
2020

Rūke klaidu

18 vasario, 2020
Paklysiu, vėl paklysiu
rūke prie tvenkinio
už sodo prie namų.
Kas sakė, kad klaidu
tiktai jaunystėje?
Klaidu, kai senos pušys
pasimeta tarp vėjų keturių,
skubėdamos sugrįžti
pėdomis vaikystės,
numesdamos tuščius
kankorėžius lyg naštą
nuo pavargusių šakų.
Pilki rūkai, rasos lašais
pavirtę, sukris į delną
tarp gilių raukšlių.
Paklysiu, vieną rytmetį
rūke paklysiu, išėjusi
prie tvenkinio su ančių
nardančiu pulku.
Klaidų bangelėmis gilyn
nuslysiu, su tėvo išmintim,
kad visuomet rūke klaidu.
2020

Pilkoji pelė rudeninė

18 vasario, 2020
Krentantys lapai rudenį –
mano dienų didybė.
Kas tarė, būsiu pilkoji
pelė, rugiuose pasiklydusi?

(more…)

***

17 vasario, 2020

Pastebėk mane,
akies krašteliu.
Aš ne tavo vizija.
Net ne muselė
ant tavo stalo.
Ir jau tikrai
ne duonos riekė
pasotinanti alkį.
Pastebėk mane,
praeinančią gatve.
Sureaguok
į mano dvelksmą
vėlų rudens vakarą.
Vėjas lankstosi
į mano tykią šneką.
Užsidega drovos
žibintai naktyje.
Pasivyk mane,
išeinančią į nebūtį.
Atsisveikink ir
be liūdesio širdy
iškelki šaunią puotą
su nakties drugiais.
2020