Bėgu. Klupdama. Iš esmės nuo savęs. Nuo savo norų ir nenorų. Nuo savo sukauptos išminties, patirties ir atkaklaus jų savyje neigimo. Jei nepavyksta nuo viso to pabėgt, išverčiu viską į blogąją pusę, patyrinėju visus mazgus mazgelius. Ir greitai prieinu išvados ar prie jos (čia jau kaip kalbininkai pasakys), kad iš esmės visuomet ir gyvenau, veikiau … išvirkščiąja puse. Todėl manyje ir aplink mane tiek daug neigimo, nepasitikėjimo, netikėjimo, perdėto atsargumo, kuris velniškai trukdė ir trukdo lygiai slysti nūdiena ir ne tik ja. Dar įsipina tas nelemtas pavydas, kad va anas ar ana ką gražaus padarė, parašė, susiorganizavo save pristatyt taip ar anaip, o aš tik gyva dūlėju savo kailyje, klausausi garsų aplink, kurie erzina, nervina, neleidžia ramiai vykt tam dūlėjimo procesui. O ir pats tas dūlėjimo procesas pamažu ima erzint ir nervint, nes užsitęsė man pačiai to visai nenorint. Tuomet save iškoneveikiu visokiais žodžiais. Tik va nepadeda pagreitint to proceso ir gana. Jei teigiu, kad va noriu, jog šis saulėlydis man būtų paskutinis, nėra visiška tiesa, nes pasąmonėje jau glamonėju būsimą saulėtekį. Jis deja bus tik to mano dūlėjimo tąsa ir nieko daugiau. Bet vėl lyg ir reikia man tos tąsos. Nors ir įkyru, bet reikia. Na kaip be manęs Lietuva ir visas pasaulis, kuris apie mano egzistavimą jokios spalvos supratimo neturi ir sėkmingai be manęs funkcionavo, funkcionuoja ir funkcionuos ateityje. Apmaudoka, žinoma. Bet su tuo galima gyvent ir sėkmingai tęst tą savo dūlėjimo procesą. Esu gyva, taip. Bet stokoju gyvybingumo. Tokia tai tiesa. Ir labai jau nemėgstu išlįst iš savo kiauto, nes jame šilta, saugu ir patogu.
