Archive for 2020 vasario
Ruduo
27 vasario, 2020Dūlėjimas
27 vasario, 2020Bėgu. Klupdama. Iš esmės nuo savęs. Nuo savo norų ir nenorų. Nuo savo sukauptos išminties, patirties ir atkaklaus jų savyje neigimo. Jei nepavyksta nuo viso to pabėgt, išverčiu viską į blogąją pusę, patyrinėju visus mazgus mazgelius. Ir greitai prieinu išvados ar prie jos (čia jau kaip kalbininkai pasakys), kad iš esmės visuomet ir gyvenau, veikiau … išvirkščiąja puse. Todėl manyje ir aplink mane tiek daug neigimo, nepasitikėjimo, netikėjimo, perdėto atsargumo, kuris velniškai trukdė ir trukdo lygiai slysti nūdiena ir ne tik ja. Dar įsipina tas nelemtas pavydas, kad va anas ar ana ką gražaus padarė, parašė, susiorganizavo save pristatyt taip ar anaip, o aš tik gyva dūlėju savo kailyje, klausausi garsų aplink, kurie erzina, nervina, neleidžia ramiai vykt tam dūlėjimo procesui. O ir pats tas dūlėjimo procesas pamažu ima erzint ir nervint, nes užsitęsė man pačiai to visai nenorint. Tuomet save iškoneveikiu visokiais žodžiais. Tik va nepadeda pagreitint to proceso ir gana. Jei teigiu, kad va noriu, jog šis saulėlydis man būtų paskutinis, nėra visiška tiesa, nes pasąmonėje jau glamonėju būsimą saulėtekį. Jis deja bus tik to mano dūlėjimo tąsa ir nieko daugiau. Bet vėl lyg ir reikia man tos tąsos. Nors ir įkyru, bet reikia. Na kaip be manęs Lietuva ir visas pasaulis, kuris apie mano egzistavimą jokios spalvos supratimo neturi ir sėkmingai be manęs funkcionavo, funkcionuoja ir funkcionuos ateityje. Apmaudoka, žinoma. Bet su tuo galima gyvent ir sėkmingai tęst tą savo dūlėjimo procesą. Esu gyva, taip. Bet stokoju gyvybingumo. Tokia tai tiesa. Ir labai jau nemėgstu išlįst iš savo kiauto, nes jame šilta, saugu ir patogu.
Į saulėlydį
26 vasario, 2020Medžių viršūnėmis
25 vasario, 2020Šokantys šešėliai
23 vasario, 2020status quo
20 vasario, 2020Grįžtu į karklų žydėjimą
su viltimi, atsibust iš
rudens status quo.
Pabodo lapais savęs kritimas
į miesto paniurusį grindinį.
Bespalviai lietaus lašai
iš pavargusių akių.
Priglusiu prie sužydusio karklo,
švelnumu aplipusio.
Rudens voratinklis liks praeityje.
Buvo šitoks pirmų šalnų grožis,
rudens status quo širdyje –
išprašytas iš laumių
atokvėpis už nederamą jaunystę,
nevaldomus viesulus joje.
(more…)
***
19 vasario, 2020Rūke klaidu
18 vasario, 2020Pilkoji pelė rudeninė
18 vasario, 2020***
17 vasario, 2020Pastebėk mane,
akies krašteliu.
Aš ne tavo vizija.
Net ne muselė
ant tavo stalo.
Ir jau tikrai
ne duonos riekė
pasotinanti alkį.
Pastebėk mane,
praeinančią gatve.
Sureaguok
į mano dvelksmą
vėlų rudens vakarą.
Vėjas lankstosi
į mano tykią šneką.
Užsidega drovos
žibintai naktyje.
Pasivyk mane,
išeinančią į nebūtį.
Atsisveikink ir
be liūdesio širdy
iškelki šaunią puotą
su nakties drugiais.
2020