Į vilties įtrūkį

Toks baltumas
tavo naktų
toks juodumas
mano dienų.
Ir šalnų pakąsti
obelų žiedai
neišsitenka
ant grindinio įtrūkių.
Tavyje pavasariai
aplenkia laiką,
iš manęs rudenys
išskrenda paukščiais.


Susitikom
prie pelkėto raisto
blunkančios praeities
prisiminimais.
Pelenėlių
išbučiuotas šlaitas
ir vienos vasaros
žiogų smuiko išmintis.
Skurdi
rudens paukščio trelė
atsitrenkusi į grindinį
byra subyra.
Tavo naktys
pavasario želmenį saugo.
Mano naktys
net rudeniui šalutinės.
Nieko, ratu apibrėžto,
neišsaugojau.
Pempės klykia klaikiai,
viliodamos paslysti
miesto grindiniu
į vilties įtrūkį pataikyt
mėginantį vaiką.
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: