Pamąstymas verlibru

Perbraukiu per save
rudenėjančiais pirštais.
Šitiek dulkių prilipę
gyvenimo taku
per ilgai vaikštinėjant.
Vienišumo voratinklis,
ir tas sutankėjęs
šydu uždengė veidą.
Neįžvelgt kitiems
jame nei skausmo,
nei drovaus džiaugsmo.
Laimės akibrokštais
nukarę lūpų kampučiai.
Ruduo, kodėl kas rytą
neatsiklausęs pratęsi
mano gebėjimą į būtį?
Rudenėjantys pirštai,
nevaikiško negrabumo.
Didelis dulkių sluoksnis,
akyse regėjimo suirutė.
Tik širdies susitraukimai
niekaip nemažta.
Paukštis audronaša joje
gyvenimo geismą prikelia.
Dulkių stulpu pavirst
ar jas išbarstyt pavėjui?
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: