Rūke klaidu

Paklysiu, vėl paklysiu
rūke prie tvenkinio
už sodo prie namų.
Kas sakė, kad klaidu
tiktai jaunystėje?
Klaidu, kai senos pušys
pasimeta tarp vėjų keturių,
skubėdamos sugrįžti
pėdomis vaikystės,
numesdamos tuščius
kankorėžius lyg naštą
nuo pavargusių šakų.
Pilki rūkai, rasos lašais
pavirtę, sukris į delną
tarp gilių raukšlių.
Paklysiu, vieną rytmetį
rūke paklysiu, išėjusi
prie tvenkinio su ančių
nardančiu pulku.
Klaidų bangelėmis gilyn
nuslysiu, su tėvo išmintim,
kad visuomet rūke klaidu.
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: