Nekalbėk garsiai,
mano gatvėje.
Negąsdink
mano šokančių šešėlių.
Pasaulis
uždaras širdimi
pro šalį šonu einančių.
Dulkes pamynusių,
nes jie gi išskirtiniai.
Mani šešėliai
mano rankos laikosi,
bijodami ritme save pamest.
Toks geranoriškas Dangus,
pasiuntęs lietų,
išplaunantį, deja, tik kai kurias
perdėm atviras sielas.
Nerėk šaižiu balsu.
Negąsdink
mano šokančių šešėlių.
Tegul paleidžia mano ranką.
Vieni jie tobulai gebės
sušokti mano blezdingėlę.
Sparnu į Žemę.
Dangus malonėje jiems
per aukštai.
2020
Parašykite komentarą