Saulėlydžio link.
Nesustabdomai.
Į grožį, kuriam nėra lygių.
Į tylą, kurioje beprasmės
gyvųjų maldos.
Į tamsą be jonvabalio šviesų.
Į rasotą saulėlydį
ant paslaugiai ištiesto
kregždės sparno.
Svetimo peizažo link.
Žemės delnai tokie lyg iš ledo.
Slysti jais į ten, iš kur
niekuomet nepareit.
Nuo paslaugaus kregždės sparno
pavasario įkvėpi
rudens pilna krūtine.
Nešiesi savo ilgesį – amžiną naštą –
į nemaraus saulėlydžio gelmes.
2020 vasario 26
Parašykite komentarą