Archive for 2020 vasario

Viltis

17 vasario, 2020

(Skiriu sūnui)

Tebūnie tau šviesa,
man tamsa ir
purvinas lašas
nuo pūvančio stogo.
Atbraila atkakliai
siekia mano kūną iki
nulio suniokot.
Aš dabar tokiam etape,
kai viltis pakibo nuo
atbrailos žemyn galva.
Grindinys nepriims
nemarios sielos šviesos.
Jai skirti mėlynuojantys
amžinieji dangūs.
Aušroje vyturys sudėlios
gyvenimui psalmę.
(more…)

Sutarimas

16 vasario, 2020
Sutarkim,
kad sniegas šaltas
ir ledu slidu keliauti.
Pavasaris kvepia
žydinčiais karklais,
sula išplauname ne širdis,
suteptus delnus.
O paskui mylėdami
paskęstam levandose.
Ir nusivalom kojas
į tikrąjį meilės Dangų.
Rudenį draskom
nuo savęs voratinklius,
naktų juodą prakeiksmą.
Išbalusios miglos
parausta fone jausmų,
nevilties pramanytų.
Suskausta,
oi kaip suskausta
širdies plotmėje ir
vėlei baimingai nurimsta.
———————————-
Nyku
vienam gert aistrų vyną
ir vyti šalin nuo savęs
jūros sūriąją bangą.
2020

Lėkšta

14 vasario, 2020
Sumažinti save.
Iki nebūvimo.
Jau ne iki dulkės.
Leist išsivalyti
nuo savęs
užsiteršusius kitų
kvėpavimo takus.
Neberopot skruzde,
į šapą įsikabinus,
paleisti kregždės
žvitrų sparną.
Nežalot jo savimi.
Pačiam nušluot save
nuo miesto grindinio,
nuo žemės plutos.
Dangus taps mėlynu
ir saulė nusijuoks.
Čiobrelių arbata
lėkštas mintis gaivinusi,
verčiau sumažinki save
ligi pilno išnykimo.
Tegul alsuoja aušros
pavasarių tyra sula.
 
2020
 

Šulinys

13 vasario, 2020
Į gyvenimą
kaip į giliausią šulinį.
Tik vandenys jame
su priemaišomis ūkanų.
Ir toks šalvenimas
žiemų savaip įdūkusių.
Bet gal be jų nejaustum
poreikio judėt gyvenimu.
Mylėti jį, net jeigu
kaštai tau per dideli.
Ne lašą, kibirą vandens
per dieną išgeri,
o šuliny – jo per kraštus.
Jauti, pulsuoja tavyje
kasryt atkutęs po nakties
arterijoje karštas kraujas.
Ir vėl neri į gilų šulinį
vandens su priemaišom
iš darganotų ūkanų
lig soties, ligi pamišimo
godžiai atsigert.
2020

Amžino jausmo ilgesyje

12 vasario, 2020
Keista rudens anatomija.
Blaškosi savo vėjyje
margo lapo vizijomis.
Kas kartą atsikartoja
lietumi į miesto grindinį.
Valkatos siela turtingas
benamiu šunimi vaikšto.
Akyse pavasario karklų
kasmetinis žydėjimas
ir aš – meilės žemei vaisius.

(more…)

Pamąstymas verlibru

11 vasario, 2020

Perbraukiu per save
rudenėjančiais pirštais.
Šitiek dulkių prilipę
gyvenimo taku
per ilgai vaikštinėjant.
Vienišumo voratinklis,
ir tas sutankėjęs
šydu uždengė veidą.
Neįžvelgt kitiems
jame nei skausmo,
nei drovaus džiaugsmo.
Laimės akibrokštais
nukarę lūpų kampučiai.
Ruduo, kodėl kas rytą
neatsiklausęs pratęsi
mano gebėjimą į būtį?
Rudenėjantys pirštai,
nevaikiško negrabumo.
Didelis dulkių sluoksnis,
akyse regėjimo suirutė.
Tik širdies susitraukimai
niekaip nemažta.
Paukštis audronaša joje
gyvenimo geismą prikelia.
Dulkių stulpu pavirst
ar jas išbarstyt pavėjui?
2020

Gurkšnis geismo

10 vasario, 2020
Gyvenime,
pagirdyk mane
nors kartą
išgirtuoju
gulbės pienu.
Nors gurkšnelio
norėč paragauti
iš upelio
prie mano namų.
Išsimaudyt jame
nepakanka.
Per mažai
baltų plunksnų
lietaus iš dangaus.
Gurkšnis pieno
didingojo paukščio
mano sielai
būt vilties atgaiva.
Nebedelsk,
ruduo iškeliauja
manimi vedina.
Širdimi ne į
mėlyną dangų,
Į kietąją Žemę
aš malda už Tave.
2020

***

10 vasario, 2020
Balsingieji paukščiai,
jūs dar miegate.
Žemės godos
neslegia nei plunksnų
nei galvos.
Giedosite pakirdę
saulės dėlei,
net jai palikus šviest
už pilkųjų debesų.
Ant belapių medžių
ne visai ir jums jauku.
Vis tiek giedojimas
juk turi savo prasmę.
Ne kartą jau teigiau,
jums natos surašytos
ant aukštos įtampos
už miesto esančių laidų.
Laisvi nuo žmogiškųjų
siekių barkarolės,
Balsingieji, giedokite
ne per vėlai pakirdę.
Gal būt ir mums pavyks
į žengt į žmogiškumo šventę
be negalimų
jau ištaisyt klaidų.
2020
 

Kas kart kitokie

7 vasario, 2020
Mes kitokie, kas kart kitokie.
Saulėtekyje nurausvintu veidu.
Saulėlydžio patirtyje savęs
per nakt sapnais nepaleidžiame.
Toks gilumas rudens lietaus,
vėsiais pirštais glostantis skruostą.
Su vėjų likimais širdyje
nusilenkiame arba ne visko pažinimui.
O gal pripažinimui?

(more…)

Į vilties įtrūkį

3 vasario, 2020

Toks baltumas
tavo naktų
toks juodumas
mano dienų.
Ir šalnų pakąsti
obelų žiedai
neišsitenka
ant grindinio įtrūkių.
Tavyje pavasariai
aplenkia laiką,
iš manęs rudenys
išskrenda paukščiais.
(more…)