Viltis

(Skiriu sūnui)

Tebūnie tau šviesa,
man tamsa ir
purvinas lašas
nuo pūvančio stogo.
Atbraila atkakliai
siekia mano kūną iki
nulio suniokot.
Aš dabar tokiam etape,
kai viltis pakibo nuo
atbrailos žemyn galva.
Grindinys nepriims
nemarios sielos šviesos.
Jai skirti mėlynuojantys
amžinieji dangūs.
Aušroje vyturys sudėlios
gyvenimui psalmę.

Sutarimas

Sutarkim,

kad sniegas šaltas

ir ledu slidu keliauti.

Pavasaris kvepia

žydinčiais karklais,

sula išplauname ne širdis,

suteptus delnus.

O paskui mylėdami

paskęstam levandose.

Ir nusivalom kojas

į tikrąjį meilės Dangų.

Rudenį draskom

nuo savęs voratinklius,

naktų juodą prakeiksmą.

Išbalusios miglos

parausta fone jausmų,

nevilties pramanytų.

Suskausta,

oi kaip suskausta

širdies plotmėje ir

vėlei baimingai nurimsta.

———————————-

Nyku

vienam gert aistrų vyną

ir vyti šalin nuo savęs

jūros sūriąją bangą.

2020

Lėkšta

Sumažinti save.

Iki nebūvimo.

Jau ne iki dulkės.

Leist išsivalyti

nuo savęs

užsiteršusius kitų

kvėpavimo takus.

Neberopot skruzde,

į šapą įsikabinus,

paleisti kregždės

žvitrų sparną.

Nežalot jo savimi.

Pačiam nušluot save

nuo miesto grindinio,

nuo žemės plutos.

Dangus taps mėlynu

ir saulė nusijuoks.

Čiobrelių arbata

lėkštas mintis gaivinusi,

verčiau sumažinki save

ligi pilno išnykimo.

Tegul alsuoja aušros

pavasarių tyra sula.

 

2020

 

Šulinys

Į gyvenimą

kaip į giliausią šulinį.

Tik vandenys jame

su priemaišomis ūkanų.

Ir toks šalvenimas

žiemų savaip įdūkusių.

Bet gal be jų nejaustum

poreikio judėt gyvenimu.

Mylėti jį, net jeigu

kaštai tau per dideli.

Ne lašą, kibirą vandens

per dieną išgeri,

o šuliny – jo per kraštus.

Jauti, pulsuoja tavyje

kasryt atkutęs po nakties

arterijoje karštas kraujas.

Ir vėl neri į gilų šulinį

vandens su priemaišom

iš darganotų ūkanų

lig soties, ligi pamišimo

godžiai atsigert.

2020

Amžino jausmo ilgesyje

Keista rudens anatomija.

Blaškosi savo vėjyje

margo lapo vizijomis.

Kas kartą atsikartoja

lietumi į miesto grindinį.

Valkatos siela turtingas

benamiu šunimi vaikšto.

Akyse pavasario karklų

kasmetinis žydėjimas

ir aš – meilės žemei vaisius.

Pamąstymas verlibru

Perbraukiu per save
rudenėjančiais pirštais.
Šitiek dulkių prilipę
gyvenimo taku
per ilgai vaikštinėjant.
Vienišumo voratinklis,
ir tas sutankėjęs
šydu uždengė veidą.
Neįžvelgt kitiems
jame nei skausmo,
nei drovaus džiaugsmo.
Laimės akibrokštais
nukarę lūpų kampučiai.
Ruduo, kodėl kas rytą
neatsiklausęs pratęsi
mano gebėjimą į būtį?
Rudenėjantys pirštai,
nevaikiško negrabumo.
Didelis dulkių sluoksnis,
akyse regėjimo suirutė.
Tik širdies susitraukimai
niekaip nemažta.
Paukštis audronaša joje
gyvenimo geismą prikelia.
Dulkių stulpu pavirst
ar jas išbarstyt pavėjui?
2020

Gurkšnis geismo

Gyvenime,

pagirdyk mane

nors kartą

išgirtuoju

gulbės pienu.

Nors gurkšnelio

norėč paragauti

iš upelio

prie mano namų.

Išsimaudyt jame

nepakanka.

Per mažai

baltų plunksnų

lietaus iš dangaus.

Gurkšnis pieno

didingojo paukščio

mano sielai

būt vilties atgaiva.

Nebedelsk,

ruduo iškeliauja

manimi vedina.

Širdimi ne į

mėlyną dangų,

Į kietąją Žemę

aš malda už Tave.

2020

***

Balsingieji paukščiai,

jūs dar miegate.

Žemės godos

neslegia nei plunksnų

nei galvos.

Giedosite pakirdę

saulės dėlei,

net jai palikus šviest

už pilkųjų debesų.

Ant belapių medžių

ne visai ir jums jauku.

Vis tiek giedojimas

juk turi savo prasmę.

Ne kartą jau teigiau,

jums natos surašytos

ant aukštos įtampos

už miesto esančių laidų.

Laisvi nuo žmogiškųjų

siekių barkarolės,

Balsingieji, giedokite

ne per vėlai pakirdę.

Gal būt ir mums pavyks

į žengt į žmogiškumo šventę

be negalimų

jau ištaisyt klaidų.

2020

 

Kas kart kitokie

Mes kitokie, kas kart kitokie.

Saulėtekyje nurausvintu veidu.

Saulėlydžio patirtyje savęs

per nakt sapnais nepaleidžiame.

Toks gilumas rudens lietaus,

vėsiais pirštais glostantis skruostą.

Su vėjų likimais širdyje

nusilenkiame arba ne visko pažinimui.

O gal pripažinimui?

Į vilties įtrūkį

Toks baltumas
tavo naktų
toks juodumas
mano dienų.
Ir šalnų pakąsti
obelų žiedai
neišsitenka
ant grindinio įtrūkių.
Tavyje pavasariai
aplenkia laiką,
iš manęs rudenys
išskrenda paukščiais.