Viskas našta.
Pats sau našta.
Kad taip lietus išplautų
fizinę, ne sielos purvynę.
Tą apvalai, išmesdamas
savo seną kirpimą.
Galvoji, kur veda tiesioji.
Pirmyn ar atgal, o gal
nurodo šoninę kryptį?
Fizinę negalią
negali prispausti ranka,
ne tavo valia.
Aukštesnės jėgos sukuria
tau tavąjį pragarą.
Priešais akis žalia kalva
ir ežeras tylaus būvimo.
Ir nieko savųjų greta nebėra,
tik fizinė kankynė.
Nagais pradrėski dangų.
Už jo kažkas,
toks artimas savitai,
tavęs niekuomet nepažinęs.
Pasitrauki nuo jo.
Kad netaptum našta.
Lieka skurdi sielos
minčių sutartinė.
2020 kovas
Parašykite komentarą