Našta

Viskas našta.
Pats sau našta.
Kad taip lietus išplautų
fizinę, ne sielos purvynę.
Tą apvalai, išmesdamas
savo seną kirpimą.
Galvoji, kur veda tiesioji.
Pirmyn ar atgal, o gal
nurodo šoninę kryptį?
Fizinę negalią
negali prispausti ranka,
ne tavo valia.
Aukštesnės jėgos sukuria
tau tavąjį pragarą.

Priešais akis žalia kalva
ir ežeras tylaus būvimo.
Ir nieko savųjų greta nebėra,
tik fizinė kankynė.
Nagais pradrėski dangų.
Už jo kažkas,
toks artimas savitai,
tavęs niekuomet nepažinęs.
Pasitrauki nuo jo.
Kad netaptum našta.
Lieka skurdi sielos
minčių sutartinė.
2020 kovas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: