Našta

Viskas našta.

Pats sau našta.

Kad taip lietus išplautų

fizinę, ne sielos purvynę.

Tą apvalai, išmesdamas

savo seną kirpimą.

Galvoji, kur veda tiesioji.

Pirmyn ar atgal, o gal

nurodo šoninę kryptį?

Fizinę negalią

negali prispausti ranka,

ne tavo valia.

Aukštesnės jėgos sukuria

tau tavąjį pragarą.

Priešais akis žalia kalva

ir ežeras tylaus būvimo.

Ir nieko savųjų greta nebėra,

tik fizinė kankynė.

Nagais pradrėski dangų.

Už jo kažkas,

toks artimas savitai,

tavęs niekuomet nepažinęs.

Pasitrauki nuo jo.

Kad netaptum našta.

Lieka skurdi sielos

minčių sutartinė.

2020 kovas