Šiluma

Šilta
man nuo mano tylos
ir mano tylėjimo.
Liepiu snaust negatyvui,
manyje, o jis miega
eilinės aušros akivaizdoje.

 
Šilta
horizonto tokios gilios akys
mėlynų rugiagėlių,
būsimų, kurių žydėjimo man
gal nesulaukti lemta.

 
Šilta,
kai šiurpuliukai bėgioja
po kūną visą naktį,
mąstant apie gyvybės įkainį
tolerancijos mini mąstą.

 
Šiluma.
Žodis nesudurtinis.
Tik ją surasti net tarp savų
patapo kankynė.
Širdys visų trepsi po vieną.
Gęsta ugnelės jose rytinės, vakarinės.

 
Pučia į mano tylą ir mano tylėjimą
vėjas, toks žvėriškai laukinis.
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: