Netarsiu žodžio.
Tegul klykia akmenys
kietomis priebalsėm,
be balsių.
Tegul sukrinta visos
baltos snaigės ant pečių.
Epitetais baisiais putoja
anaiptol ne sraigės,
ne voverės ant linkstančių
sakingųjų pušų.
Žmogus iškeikia,
ką pats nūnai sutvėrė
naktų glamonės užmaršty.
Prieš aušrą rankioju
balses, akis pakėlusias
į išganingą saulę,
norėdamos
sau vietą susirast,
o gal save naujai atrast…
Pabūsiu vabalėliu be balsių
tarp rūstaujančio miesto
išmintingų angelų.
2020
Parašykite komentarą