Be balsių

Netarsiu žodžio.
Tegul klykia akmenys
kietomis priebalsėm,
be balsių.
Tegul sukrinta visos
baltos snaigės ant pečių.
Epitetais baisiais putoja
anaiptol ne sraigės,
ne voverės ant linkstančių
sakingųjų pušų.
Žmogus iškeikia,
ką pats nūnai sutvėrė
naktų glamonės užmaršty.
Prieš aušrą rankioju
balses, akis pakėlusias
į išganingą saulę,
norėdamos
sau vietą susirast,
o gal save naujai atrast…
Pabūsiu vabalėliu be balsių
tarp rūstaujančio miesto
išmintingų angelų.
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: