Be balsių

Netarsiu žodžio.

Tegul klykia akmenys

kietomis priebalsėm,

be balsių.

Tegul sukrinta visos

baltos snaigės ant pečių.

Epitetais baisiais putoja

anaiptol ne sraigės,

ne voverės ant linkstančių

sakingųjų pušų.

Žmogus iškeikia,

ką pats nūnai sutvėrė

naktų glamonės užmaršty.

Prieš aušrą rankioju

balses, akis pakėlusias

į išganingą saulę,

norėdamos

sau vietą susirast,

o gal save naujai atrast…

Pabūsiu vabalėliu be balsių

tarp rūstaujančio miesto

išmintingų angelų.

2020