Ryto pienas

 

Atsigeriu

ryto pieno su

raudona puta.

Debesį juodą

paglostau blankia

šypsena.

Lig horizonto skubu

save išgirsti

senos gulbės

priešmirtinėje giesmėje.

Ruduo rudeniui uostas

ievų žydėjime.

 

Koks saldus

ryto pienas su raudona

kraujo puta.

2020 balandis

 

Išdaiga

Ne tu viena

iš dienos į naktį,

delnais užspaudusi akis.

Gražiausia ievų puokštė.

Debesys dangaus

melsvajam pakrašty.

Ir tas lietus šilta drėgme

prigludęs tau prie kojų,

tos varginančiai šviesios

mėnesienos naktys,

pravirkę nemiga

į vienapusę aistrą.

Atlaidumas

Nusilenki dienai,

nusikeiki į dieną.

Juk ne robotas,

daugialypis žmogus.

Daugialapis kaip klevas,

degantis rudeniu

ar pavasario giedromis

aistrų naktimis.

Tie takeliai praeiti,

nueiti, sugrįžti.

Jie visi išvingiuoti.

Tiesių nebūtis.

Tie drugeliai lyg vasaros

margosios kliūtys,

išdabinti tuščiais

mūs pačių pažadais.

Nusikeiki į dieną,

į žiemą, į rudenį,

į pavasarį ievos žiedais.

Tas vaiskumas naktų,

tas tamsumas dienų.

Ir klaiki žiogų klasikinė muzika.

Šaunios strėlės aistrų,

išgvildentų lyg riešutas rudenį.

Daugialapių klevų rūgšti išmintis

vakarėjant atlaidi tavo

dienos pakeiksnojimams.

2020

 

 

 

Žodžiai

Išsprūdo.

Keli žodžiai ryto pasekmėje.

Kava ir duona sukvipę.

Kasdieniu rūbu apsivilkę.

Ištariau juos.

Ne aš, mano lūpos.

Į amžinąją būtį

Matai mane

siela palinkusią

į amžinąją būtį.

Jaunatviškais akordais

vėjas dūksta.

Iš laimės šypsosi

rugiagėlėm pražydę

tęstinumo dangūs.

Lėtai einu

palaimintais laukais

save priduot.

Jau nežinau, kaip

amžinąjį skausmą

ar kaip džiaugsmą

angelų šventai kantrybei.

Pamokos išmoktos

tik patenkinamai.

Paskui rasą

Nubėgo

rasa per pievą.

Aušra paskui ją.

Šiluma, kur šiluma

nutekėjo blyškaus

rudens kontekste?

Uždraudė

lauko vaisių ragauti,

nes ne jauna.

Net nepaklausė,

neatsiklausė,

kiek subtilių juoko

raukšlelių veide.

Užuominas

nubrauki delnu.

Klevai juk už lango

visiems vienodai žali.

Nesistenkit

išgąsdint manąjį dangų

debesų pragaištimi.

Rasa nuskubėjo per pievą,

ir aš paskui ją.

Neatsigręždama bėgu

uždrausta man gatve,

rudens šilumos pasisemt.

2020

Iškeistoji

Iškeisk mane

į gaivią ryto rasą,

kurioje suskamba

paukščio

ankstyva giesmė.

Į beržo šaką įsitvėrusi,

pakilsiu lig aušros

raudoniu degančios.

Pavyks sekundei

dangaus skliautą palytėt.

Su vėjo gūsiu

vėl prie grindinio priglusiu

pilka kasdiene dulkele.

Sakiau, aš niekam

iki galo nepaklusiu

sava laisvamane dalia.

Kaskart pakilsiu, krisiu,

iškeista į rasą

balkšvu rūku sugrįšiu

apuokui šaižiai išjuokiant

beaistrią mano naktį,

mane – už sieloj

per ankstyvas rudens šalnas.

2020

nemiros.wordpress.com

 

 

 

 

 

Susigėdę sentimentai

Pravertumei duris

į jaunystės sentimentų šalį,

akacijų žydėjimo sau

neleisdama pamiršt.

Šalikelėje usnys šiandien

vienareikšmiai želia.

Vakaras drėgna tyla

priglaudžia, ką dienoje

širdis surinko

šventumo sakramentais.

Per nakt lig ryto jaunystės

sentimentais mėnesiena

nervą tampo.

Kur ta ugnelė, kur ugnelė

iš mažytės kibirkšties

liepsna kaitria?

Surašytum viską į raudoną

užrašų knygelę.

Vardais žmonių iš praeities.

Apnuogintus išjuoks

girti teisuoliai,

tikro jausmo vyno neragavę.

Aušros akivaizdoje savojo

nuogumo susigėsta sentimentai,

apstulbinti akacijų žydėjimo

baltos drąsos.

2020

Žemės duona

Save

nuo padangių nukeliu

ant Žemės.

Renku grumstelius

nuo jos tako.

Save

pakylėju akmeniu

prie pušyno, sakais

aptekusio.

Anapus nendryno,

kur krykia išgąsdintos

lauko antys,

surikiuoju jausmus

pagal apimtį.

Save

pritaikau Žemės

skausmui.

Ajerų alsavimas

mažina mudviejų

kančią.

Žemė ir aš,

renkamės ateitį

su skalsiu

rugio duonos kasdienės

kąsniu.

Ajerai pušynu kvepia.

Žemės duonoje

šitiek ašakų,

ajerų ašaromis laistytų,

laistomų.

2020

 

Alyvų nužydėjimas

Bus diena.
Alyvos nužydės.
Praeis gatve minia,
abejingumo dėlei.
Ir bus naktis,
kurioj spindės žvaigždė,
mėnulio aimanoje
neradusi savosios paskirties.
Šviesos fone
iš anksto ryto suskambės gama,
išdavystės dar nesudarkyta.
Alyvų nužydėjime
abuojumu apkvaitusi minia
nebeieškos prasmės.
Bus diena,
palaiminta beprasmėm frazėmis
apie artumą vienas kito.
Medinis kryžius jam per atsainiai,
o gal niekuomet ir nebuvo,
pastatytas.
2020