Žemės duona

Save
nuo padangių nukeliu
ant Žemės.
Renku grumstelius
nuo jos tako.
Save
pakylėju akmeniu
prie pušyno, sakais
aptekusio.
Anapus nendryno,
kur krykia išgąsdintos
lauko antys,
surikiuoju jausmus
pagal apimtį.
Save
pritaikau Žemės
skausmui.
Ajerų alsavimas
mažina mudviejų
kančią.
Žemė ir aš,
renkamės ateitį
su skalsiu
rugio duonos kasdienės
kąsniu.
Ajerai pušynu kvepia.
Žemės duonoje
šitiek ašakų,
ajerų ašaromis laistytų,
laistomų.
2020
 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: