Matai mane
siela palinkusią
į amžinąją būtį.
Jaunatviškais akordais
vėjas dūksta.
Iš laimės šypsosi
rugiagėlėm pražydę
tęstinumo dangūs.
Lėtai einu
palaimintais laukais
save priduot.
Jau nežinau, kaip
amžinąjį skausmą
ar kaip džiaugsmą
angelų šventai kantrybei.
Pamokos išmoktos
tik patenkinamai.
Vasarvidžio sapne
atrasi mane iš naujo
savuoju akmeniu,
sraige, kregžde,
nedorėliu klevu
išaugusiu ant tavo tako.
———————————
Ir ko aš šitaip į klevą
lyg į viltį kabinuosi?
Negailestingai supa dienos
mano laiko ratą.
2020
Nemira 
Parašykite komentarą