Į amžinąją būtį

Matai mane
siela palinkusią
į amžinąją būtį.
Jaunatviškais akordais
vėjas dūksta.
Iš laimės šypsosi
rugiagėlėm pražydę
tęstinumo dangūs.
Lėtai einu
palaimintais laukais
save priduot.
Jau nežinau, kaip
amžinąjį skausmą
ar kaip džiaugsmą
angelų šventai kantrybei.
Pamokos išmoktos
tik patenkinamai.

 
Vasarvidžio sapne
atrasi mane iš naujo
savuoju akmeniu,
sraige, kregžde,
nedorėliu klevu
išaugusiu ant tavo tako.
———————————
Ir ko aš šitaip į klevą
lyg į viltį kabinuosi?
Negailestingai supa dienos
mano laiko ratą.
2020
 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: