Atlaidumas

Nusilenki dienai,

nusikeiki į dieną.

Juk ne robotas,

daugialypis žmogus.

Daugialapis kaip klevas,

degantis rudeniu

ar pavasario giedromis

aistrų naktimis.

Tie takeliai praeiti,

nueiti, sugrįžti.

Jie visi išvingiuoti.

Tiesių nebūtis.

Tie drugeliai lyg vasaros

margosios kliūtys,

išdabinti tuščiais

mūs pačių pažadais.

Nusikeiki į dieną,

į žiemą, į rudenį,

į pavasarį ievos žiedais.

Tas vaiskumas naktų,

tas tamsumas dienų.

Ir klaiki žiogų klasikinė muzika.

Šaunios strėlės aistrų,

išgvildentų lyg riešutas rudenį.

Daugialapių klevų rūgšti išmintis

vakarėjant atlaidi tavo

dienos pakeiksnojimams.

2020