Nusilenki dienai,
nusikeiki į dieną.
Juk ne robotas,
daugialypis žmogus.
Daugialapis kaip klevas,
degantis rudeniu
ar pavasario giedromis
aistrų naktimis.
Tie takeliai praeiti,
nueiti, sugrįžti.
Jie visi išvingiuoti.
Tiesių nebūtis.
Tie drugeliai lyg vasaros
margosios kliūtys,
išdabinti tuščiais
mūs pačių pažadais.
Nusikeiki į dieną,
į žiemą, į rudenį,
į pavasarį ievos žiedais.
Tas vaiskumas naktų,
tas tamsumas dienų.
Ir klaiki žiogų klasikinė muzika.
Šaunios strėlės aistrų,
išgvildentų lyg riešutas rudenį.
Daugialapių klevų rūgšti išmintis
vakarėjant atlaidi tavo
dienos pakeiksnojimams.
2020
Parašykite komentarą