Archive for 2020 balandžio

Paskui likimą

21 balandžio, 2020
Ten, kažkur,
kažkurioj ilgumoj,
kažkurioj platumoj,
vaikšto mano likimas
vaikiškom pėdomis.
Ten ąsotis vandens iš
gilių šulinių atgaivina
pavasariu manąjį rudenį.

(more…)

Aimana

20 balandžio, 2020
Man patinka
rudenėjanti saulė pavasarį.
Debesuotas dangus
baltais smilkiniais.
Toks sukyla
vėjavaikis noras pasiautėt
jaunos obelies
rausvažiede laukų šypsena.

(more…)

Dulkės sindromas

18 balandžio, 2020
Ar atsiplėšiu
nuo, suskaldyta dvasia
alsuojančio, pavasarinio
savo gluosnio,
ir subtilia dulke
akimirkai pasieksiu
maloningą Dangų?
Žvitrumo nulis,
tik iš ryto dega skruostai
begėdiška gyvenimui aistra.
Ir tas žaliūkas gluosnis,
iš kelmo gyvasties pasėmęs,
į saulę stiebiasi ūgliais.
Ar ligi soties
bus kada kentėjimo gana?
Ar sužydės
manyje dar vyšnių sodai
jaunatvės žavesiu?
Ar tik ir liksiu iš dulkės dulkė,
prie grindinio prigludusi
atstumta dukra?
2020

Negrynas kalbėjimas

17 balandžio, 2020
Nepriimk
už gryną pinigą
mano kalbėjimą.
Tai tik nuovargis
braunasi į viešumą.
Tik pavargęs mano
savęs paniekinimas
rudens lapu niokoja
palaimingą tylą.

(more…)

Natiurmortas

16 balandžio, 2020
Diena,
ir tu joje lyg nerangus
pasenęs pokštas,
sulinkęs po savom naštom.
Iš lėto dar žvalgais
į pavasarinio beržo tošį:
Gal kas įrėžė tavo vardą.
Bent juokais.
Nuo grindinio akis atplėši
pažvelgt į žvalų Dangų,
sublyksintį žaibais.
O tu tiktai nevykęs,
laiko subjaurotas natiurmortas,
pavirtęs
pernokusia vynuogės keke.
2020

Aliuzija

15 balandžio, 2020
Už nugaros
lietaus nesmagūs pokštai.
Prieš akis
juodų varnų mieguista išmintis.
Gyvenimas pravirkdo,
ką prajuokina kvailumo pokštais.
Už nugaros
kupra nenugrimuoto išlikimo.
Priekyje kalnagūbris,
vadinamas prigimtine lemtim.
Sakalai broleliai niršta,
jei ją savaip sušvelnint mėgini.
Rudens vandens
iš jo šaltinio ligi aklo pakvaišimo
rodės atsigėrei.
Už nugaros
tik šaiposi dorieji gerumo aitvarai.
Prieš akis
duobė juoda tavęs alkiu žiojėja.
Saldi prie jos
prisirpus ryto žemuogė uoga…
2020
 

Kažkurioj atkarpoj

14 balandžio, 2020
Tyliai išeisi.
Net šuva nesulos.
Suksis Žemė
iš lėto, paklususi dėsniui.
Eglės šakos lipniai apkabins
amžina žaluma.
Kažkurioj atkarpoj
ilgo kelio Žeme
nebuvai artumoj, kur ugnelė šilta.
Kai išeisi dienoj,
ar nakties tamsoje,
tykiai oš tau klevai rudens dargana.
Miestas gaus prašmatnus,
širdimi nepriglaus.
Jam gyvųjų ryškumo gana
sulig saulės šviesa.
Kažkurioj atkarpoj
blaškės jausmas švelnumu
sulig vėjo dvelksmu,
nepratrūkęs tyloj vakarine rauda.
2020
 

Apie viską švariai

12 balandžio, 2020
Švariai
apie Žemę ir jos gelmę.
Apie gyvenimą
be vargo kryžiaus.
Švariai
apie Dangų, tylintį, nebylų.
Apie trenksmą žaibu iš jo,
taiklų netaiklų.
Apie rugiagėlę,
sudrebinančią rambią širdį.
Apie merkiantį lietų
kad paukščio giesmę mumyse
paskutinę sulėtintų.
Apie panika ar panieka
suartą arimą. …
Ar viską išvardinsi,
apie ką švariai norėtųsi kalbėti
kiekvieną, ne tik
šventų Velykų rytą.
2020

Lemtis

12 balandžio, 2020
Nusijuok
į pavasario šauksmą.
Krūmai
pumpurą žalią išskleis.
Vėjas
glostys epušės jauną lapelį,
oi,
gražiais netvariais pažadais.
Atsiliepk
į pilkuojantį debesį, šaukiantį
mėlio fone.
Viskas
nulemta net nepaklausus,
ko norėjai,
užgimęs po saule šioj žemėje.
Kauburėlis
jau buvo tavo mažyčiam delne.
2020

Ironija

11 balandžio, 2020
Nėra kančios.
Tik paukštis čiulba,
ir rytas rausta
mergiška drova.
Tik samanos
paglosto kojas
neišgalvota šiluma.
Nėra kančios.
Grindinio dulkelė
saulėj niršta,
niekuomet nepatyrusi
vėjavaikės aistros.
Pirminės ar antrinės
rasos naktį krito
ant pūkinės pagalvės?
Kas kada jos
susigalvotą kančią
linksmumo dėlei išmatuos?

(more…)