Archive for 2020 gegužės

Gegužės rūstis

31 gegužės, 2020

Atsiremsiu į save
baltosios pienės pūku.
Atsiliepsiu
į šiaurinio vėjo šauksmą.
Ežerui žaliam
pasižadėsiu mėnesienos
atšvaitu sugrįžti,
tamsos prakeiksmą apuokui
šaižiai šaukiant.
Pienės pūko lengvumu
pasidabinusi,
ežero bangas pakelsiu
ligi saulės.
Grįšiu žemėn miglomis
baltųjų pienių pūko.
Žalios žemės pievos
jų gelsvumą mena.
(more…)

Nepatiklumas

31 gegužės, 2020
Niekuomet
nebūsi tokia pat,
rudens netipiškų spalvų
išmarginta siela.
Į lapų šilką
nusibrozdinai ne kojas,
širdis į kraujo nuospaudą
pavirto.
Niekuomet
jau nebus sušilę vakarai
nuo apkabinimų.
Purienų gelsvumu tikėsi,
tik ne mėnulio pažadais,
smėliu pabyrančiais
ant grindinio skylėto.
Nuskrido
purpuriniai meilės aitvarai,
jausmus lyg rugį
saulėje brandinę.

(more…)

Rūko apkabinta

30 gegužės, 2020
Iš rūko išnirusi,
ankstų vėlyvos vasaros rytą
ir skubiai prie tvenkinio,
kur melduose antys krykia.
Kur laumės kuodelius verpia
pirmuoju saulės spinduliu.
Dejonėse vėjai sutingę
paglostys basas tavo kojas.
Manysi, vaikystė sugrįžo.
Kasos, dailiai mamos supintos.
Tėtės ranka tiesia obuolį
obelies šiltai alyvinės.

(more…)

Paskui viziją

30 gegužės, 2020
O aš tik bėgu paskui
savo viziją.
Kuriu aplink save mitus
ir išmaniuosius įvaizdžius.
Lieknumo sulig smilga
einu gatve,
nevengdama savęs parodyt.
Retėjančius žvilgsnius
susirenku į batistinę nosinaitę.
Save paglamonėju
kitų pagiriamaisiais žodžiais.
Ir leidžiuosi suviliojama,
išjuokiama, aplink mažulį pirštą
apvyniojama.
Tuomet neriu nuo kasdienybės
juodai balto šlaito paskui savo viziją.
Į slėnį, kuriame man šypsosi
laukų našlaitės.
2020

Bespalvė vaivorykštė

29 gegužės, 2020

Manyje
bespalvė vaivorykštė
krykštauja,
lietaus išprausta,
vėjo bučiuojama.
Buvo diena vakarykštė,
su šuns lojimu,
likime užkoduotu.
Buvo čiobrelių artus
žydėjimas
ir paprastas džiaugsmas
išgirdus žiogų sutartinę.
Vakaras
uždengė saulėtą dangų.
Naktis melo mėnesį
žvaigždžių šviesa apkabino.
Mano bespalvė vaivorykštė
ne šiandienos. Iš
dienų, šventai vakarykščių.
2020

Nepastovioji

29 gegužės, 2020
Brėkštantis rytas
išbučiuoja mane vėsiomis lūpomis.
Pasižadu jam aklai,
pažadu save akimoju.
Dienos vargai, dienos džiaugsmai
neniršta, priglaudžiu
ir jiems pasižadu šventai.
Šešėliais apkabina vakaras
ir meldžia šilumos.
Gailu ir jam save ligi nakties
harmonijoj aukoju.
Nakties tamsoj
sukyla prieštaringos mintys.
Aistrų degi ugnis.
Lig ryto neišsipildžiusių aistrų ugny
kankinusi save,
smingu į ryto vėsų glėbį
rudens suvytusiu lapu.
Nepastovumu apkaltinta,
kas kart ant miesto grindinio
skaudžiai slydusi,
pakilusi į Dangų dulkele,
nepastovi į Žemę
ja ir sugrįžtu.
2020

Pėdos grindiniu

27 gegužės, 2020
Iš senos pliauskos
su šaka nuskausto likimo.
Ką iš jos išdrožt,
kad palaimintum dylančias
grindinyje pėdas?
Kad paliktų įspaudas, praalkęs
spindulio dienų vėjuotoje palaukėje.
Batistu apgaubtum seną pliauską.
Pavaišintumei jos rytą
jauno kraujo vynu.
Šaką nuskausto kadais likimo
išskaptuotum lauk.
Tik … ar liktų pėdos, bėgančios
per liepų lietų
grindiniu kitų gerokai suavėtų? …
2020

Mano alyvos

27 gegužės, 2020

Primetu sau
alyvų žydėjimą
su nuostatą į vėlyvą
laimės dvelksmą.
Per naktį niekas
į ausį nepakuždėjo
žodžio bent kiek nuo
meilės apkiautusio.
Netrukdė
sapnui širdį glostyt
žvilgsniu rudens aksomo.
Per lapų šilką
vaikščiot basomis kojomis,
ražienas pamiršus.
Rytas su aušra
sugroja eilinę sutartinę
išrinktųjų garbei.
Geidžiu tarpe jų
būt vienintelė, išskirtinė.
Trumpam. Sekundei.
Sekundės daliai.
Ir paskui varinis varpas
tegul mano alyvų nužydėjimui
pabaigtuves gaudžia.
2020

Paparčio mistika

26 gegužės, 2020
Bus jonvabalių lietus.
Ieškosim paparčio žiedo.
Degs laužai.
Kaukėtos būtybės paklus
birželio išėjimo šokiui.
Bus trumpiausia metų naktis.
Kvatosis apuokas,
apgirtęs nuo mėnesienos
svaiginančio grožio.
Dangaus kūnai
kramsnos kaukėtų būtybių
iškeptą jausmų karvojų.
Bus gaivus
šventų jonvabalių lietus.
Laužų šviesoje
surasim save iš naujo.
Papartis nežydi.
Žalia mistika prisidengęs,
sieloje amžina viltimi rangosi.
2020

Skubanti Žemės angelu

26 gegužės, 2020
Nebijau.
Audros, ateinančios
suplukusia gatve.
Pakels tik dulkes,
troškulyje skendinčias
ir išblaškys giliai
užstrigusias geisme ar
liūdesy mintis.
Nuo Žemės krašto
kojomis remiuos į seklią upę,
su vienu vieninteliu krantu.
Be baimės
paskandint save įžūlios
bangos gelmėj.
Audrų šėlsme
pakeliu save lig mistinio
Žemės (ne)kaltumo angelo.
Juo skubu lėtai,
kasdienybės stumiama,
manu krauju iš lėto springstančia
rūsčia gatve.
2020