Gegužės rūstis

Atsiremsiu į save
baltosios pienės pūku.
Atsiliepsiu
į šiaurinio vėjo šauksmą.
Ežerui žaliam
pasižadėsiu mėnesienos
atšvaitu sugrįžti,
tamsos prakeiksmą apuokui
šaižiai šaukiant.
Pienės pūko lengvumu
pasidabinusi,
ežero bangas pakelsiu
ligi saulės.
Grįšiu žemėn miglomis
baltųjų pienių pūko.
Žalios žemės pievos
jų gelsvumą mena.

Nepatiklumas

Niekuomet

nebūsi tokia pat,

rudens netipiškų spalvų

išmarginta siela.

Į lapų šilką

nusibrozdinai ne kojas,

širdis į kraujo nuospaudą

pavirto.

Niekuomet

jau nebus sušilę vakarai

nuo apkabinimų.

Purienų gelsvumu tikėsi,

tik ne mėnulio pažadais,

smėliu pabyrančiais

ant grindinio skylėto.

Nuskrido

purpuriniai meilės aitvarai,

jausmus lyg rugį

saulėje brandinę.

Rūko apkabinta

Iš rūko išnirusi,

ankstų vėlyvos vasaros rytą

ir skubiai prie tvenkinio,

kur melduose antys krykia.

Kur laumės kuodelius verpia

pirmuoju saulės spinduliu.

Dejonėse vėjai sutingę

paglostys basas tavo kojas.

Manysi, vaikystė sugrįžo.

Kasos, dailiai mamos supintos.

Tėtės ranka tiesia obuolį

obelies šiltai alyvinės.

Paskui viziją

O aš tik bėgu paskui

savo viziją.

Kuriu aplink save mitus

ir išmaniuosius įvaizdžius.

Lieknumo sulig smilga

einu gatve,

nevengdama savęs parodyt.

Retėjančius žvilgsnius

susirenku į batistinę nosinaitę.

Save paglamonėju

kitų pagiriamaisiais žodžiais.

Ir leidžiuosi suviliojama,

išjuokiama, aplink mažulį pirštą

apvyniojama.

Tuomet neriu nuo kasdienybės

juodai balto šlaito paskui savo viziją.

Į slėnį, kuriame man šypsosi

laukų našlaitės.

2020

Bespalvė vaivorykštė

Manyje
bespalvė vaivorykštė
krykštauja,
lietaus išprausta,
vėjo bučiuojama.
Buvo diena vakarykštė,
su šuns lojimu,
likime užkoduotu.
Buvo čiobrelių artus
žydėjimas
ir paprastas džiaugsmas
išgirdus žiogų sutartinę.
Vakaras
uždengė saulėtą dangų.
Naktis melo mėnesį
žvaigždžių šviesa apkabino.
Mano bespalvė vaivorykštė
ne šiandienos. Iš
dienų, šventai vakarykščių.
2020

Nepastovioji

Brėkštantis rytas

išbučiuoja mane vėsiomis lūpomis.

Pasižadu jam aklai,

pažadu save akimoju.

Dienos vargai, dienos džiaugsmai

neniršta, priglaudžiu

ir jiems pasižadu šventai.

Šešėliais apkabina vakaras

ir meldžia šilumos.

Gailu ir jam save ligi nakties

harmonijoj aukoju.

Nakties tamsoj

sukyla prieštaringos mintys.

Aistrų degi ugnis.

Lig ryto neišsipildžiusių aistrų ugny

kankinusi save,

smingu į ryto vėsų glėbį

rudens suvytusiu lapu.

Nepastovumu apkaltinta,

kas kart ant miesto grindinio

skaudžiai slydusi,

pakilusi į Dangų dulkele,

nepastovi į Žemę

ja ir sugrįžtu.

2020

Pėdos grindiniu

Iš senos pliauskos

su šaka nuskausto likimo.

Ką iš jos išdrožt,

kad palaimintum dylančias

grindinyje pėdas?

Kad paliktų įspaudas, praalkęs

spindulio dienų vėjuotoje palaukėje.

Batistu apgaubtum seną pliauską.

Pavaišintumei jos rytą

jauno kraujo vynu.

Šaką nuskausto kadais likimo

išskaptuotum lauk.

Tik … ar liktų pėdos, bėgančios

per liepų lietų

grindiniu kitų gerokai suavėtų? …

2020

Mano alyvos

Primetu sau
alyvų žydėjimą
su nuostatą į vėlyvą
laimės dvelksmą.
Per naktį niekas
į ausį nepakuždėjo
žodžio bent kiek nuo
meilės apkiautusio.
Netrukdė
sapnui širdį glostyt
žvilgsniu rudens aksomo.
Per lapų šilką
vaikščiot basomis kojomis,
ražienas pamiršus.
Rytas su aušra
sugroja eilinę sutartinę
išrinktųjų garbei.
Geidžiu tarpe jų
būt vienintelė, išskirtinė.
Trumpam. Sekundei.
Sekundės daliai.
Ir paskui varinis varpas
tegul mano alyvų nužydėjimui
pabaigtuves gaudžia.
2020

Paparčio mistika

Bus jonvabalių lietus.

Ieškosim paparčio žiedo.

Degs laužai.

Kaukėtos būtybės paklus

birželio išėjimo šokiui.

Bus trumpiausia metų naktis.

Kvatosis apuokas,

apgirtęs nuo mėnesienos

svaiginančio grožio.

Dangaus kūnai

kramsnos kaukėtų būtybių

iškeptą jausmų karvojų.

Bus gaivus

šventų jonvabalių lietus.

Laužų šviesoje

surasim save iš naujo.

Papartis nežydi.

Žalia mistika prisidengęs,

sieloje amžina viltimi rangosi.

2020

Skubanti Žemės angelu

Nebijau.

Audros, ateinančios

suplukusia gatve.

Pakels tik dulkes,

troškulyje skendinčias

ir išblaškys giliai

užstrigusias geisme ar

liūdesy mintis.

Nuo Žemės krašto

kojomis remiuos į seklią upę,

su vienu vieninteliu krantu.

Be baimės

paskandint save įžūlios

bangos gelmėj.

Audrų šėlsme

pakeliu save lig mistinio

Žemės (ne)kaltumo angelo.

Juo skubu lėtai,

kasdienybės stumiama,

manu krauju iš lėto springstančia

rūsčia gatve.

2020