Primetu sau
alyvų žydėjimą
su nuostatą į vėlyvą
laimės dvelksmą.
Per naktį niekas
į ausį nepakuždėjo
žodžio bent kiek nuo
meilės apkiautusio.
Netrukdė
sapnui širdį glostyt
žvilgsniu rudens aksomo.
Per lapų šilką
vaikščiot basomis kojomis,
ražienas pamiršus.
Rytas su aušra
sugroja eilinę sutartinę
išrinktųjų garbei.
Geidžiu tarpe jų
būt vienintelė, išskirtinė.
Trumpam. Sekundei.
Sekundės daliai.
Ir paskui varinis varpas
tegul mano alyvų nužydėjimui
pabaigtuves gaudžia.
2020
Parašykite komentarą