Nepastovioji

Brėkštantis rytas
išbučiuoja mane vėsiomis lūpomis.
Pasižadu jam aklai,
pažadu save akimoju.
Dienos vargai, dienos džiaugsmai
neniršta, priglaudžiu
ir jiems pasižadu šventai.
Šešėliais apkabina vakaras
ir meldžia šilumos.
Gailu ir jam save ligi nakties
harmonijoj aukoju.
Nakties tamsoj
sukyla prieštaringos mintys.
Aistrų degi ugnis.
Lig ryto neišsipildžiusių aistrų ugny
kankinusi save,
smingu į ryto vėsų glėbį
rudens suvytusiu lapu.
Nepastovumu apkaltinta,
kas kart ant miesto grindinio
skaudžiai slydusi,
pakilusi į Dangų dulkele,
nepastovi į Žemę
ja ir sugrįžtu.
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: