Rūko apkabinta

Iš rūko išnirusi,
ankstų vėlyvos vasaros rytą
ir skubiai prie tvenkinio,
kur melduose antys krykia.
Kur laumės kuodelius verpia
pirmuoju saulės spinduliu.
Dejonėse vėjai sutingę
paglostys basas tavo kojas.
Manysi, vaikystė sugrįžo.
Kasos, dailiai mamos supintos.
Tėtės ranka tiesia obuolį
obelies šiltai alyvinės.

 
Iš rūko išnirusi,
panardinsi rankas į vandenį
kurioje prausėsi mergelės,
bernelių mylimos.
Kurioms laumės gijas pirmu
saulės spinduliu iš rūkų
verpė suverpė.Tave
miesto sumaištyje paklaidinusios
pamiršo.

 
Rūkas apkabino tave,
ankstyvąja šarma padabino.
Tvenkinio vanduo –
ne iš pasakų šulinio sidabrinio.
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: