Gegužės rūstis

Atsiremsiu į save
baltosios pienės pūku.
Atsiliepsiu
į šiaurinio vėjo šauksmą.
Ežerui žaliam
pasižadėsiu mėnesienos
atšvaitu sugrįžti,
tamsos prakeiksmą apuokui
šaižiai šaukiant.
Pienės pūko lengvumu
pasidabinusi,
ežero bangas pakelsiu
ligi saulės.
Grįšiu žemėn miglomis
baltųjų pienių pūko.
Žalios žemės pievos
jų gelsvumą mena.

Mano gegužės išeinančioj aistroj
gyvenimas, lyg nuodų angis,
kažkodėl jau per dažnai
paskleidžia savo rūstį.
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: