Niekuomet
nebūsi tokia pat,
rudens netipiškų spalvų
išmarginta siela.
Į lapų šilką
nusibrozdinai ne kojas,
širdis į kraujo nuospaudą
pavirto.
Niekuomet
jau nebus sušilę vakarai
nuo apkabinimų.
Purienų gelsvumu tikėsi,
tik ne mėnulio pažadais,
smėliu pabyrančiais
ant grindinio skylėto.
Nuskrido
purpuriniai meilės aitvarai,
jausmus lyg rugį
saulėje brandinę.
Nakties
jau nieko sau nepaprašai.
Tegul romantikoje patikliems jinai
žvaigždėtą skliautą
meilės gabalėliais išdalina.
2020
Parašykite komentarą