Archive for 2020 gegužės

Pageltusio senumo

26 gegužės, 2020
Vardai.
Pageltusio senumo.
Po ašarojančiais klevais
grimzti į žemės jūrą.
Prisiminimų bangos
suvilioja brist į jas.
Lyg nūdienos tau būtų
stipriai per mažai.

(more…)

Prisaikdinta vėjams

24 gegužės, 2020
Sudurstysiu save
iš gabalėlių.
Buvo ir yra.
Iš kablelių ir taškų.
Idant sutrumpint mintį.
Iš balandžiams
pabertų trupinių,
nes visą laiką alkani.
Sudurstysiu save
iš savo kreivo
ir tiesaus likimo,
pasivejančio mane,
kaip beskubėčiau nuo jo.
Renku komplimentus,
sudėlioju pagal paskirtį
ar žodžių žaismą.
Durstau save iš naujo,
jų šviesa pasimėgavusi.
Viskas iš ankstyvo meto,
ką savyje randu.
Baltos laukų plaštakės
paremia, mane sudurstytą,
mergišku pečiu.
Pavasarių prisaikdinta vėjams,
tolstu, priartėju miesto gatve.
Pilnos pakelės manęs,
trupiniais, iš pavasario
vėlyvųjų šalnų.
2020

Meniu savaitgaliui

23 gegužės, 2020
Norėčiau truputėlį daugiau nei siūlomas gulbės pienas. Bet, jei pavyktų, užrūstinčiau Dangų, o Žemė prarytų mane. Likčiau save išeikvojusi. Todėl ramiai stebiu upės tėkmę, kurioje tiek pat gyvybės kaip ir mirties. Leidžiu debesims atplaukt, pasisukinėt ir tolt nuo manęs. Nejaučiu jiems nostalgijos. Gal pasirodys keista, nepriimtina, bet nejaučiu nostalgijos ir sau. Mintys pakulų lygio. Veliasi ir jokios gijos nepagaunu. Tiek to. Juk neprivalau pakulų suverpt į gijas. Nemoku. Mama mokėjo. Ratelis dūgzdavo vakarais. Bet juk ir ji paskui liovėsi verpt. Matyt verpime neberado prasmės. Galvoju, kodėl mes visame kame ieškome prasmės. Nerandame, dūsaujame, nervinamės. Nėra ir tegul. Upės varo savo vandenis negalvodamos apie prasmę to tekėjimo. Pasinervinu ir aš, kai matau, kad mano “veikloje“ prasmės nerasta, nėra nė lašo. Veikiu dėl veikimo, nes taip įauginta į kraują. Beje tėvų. Ir dėkinga jiems, ir pykstu, kad neišmokė kitaip. Būtinai kažką veikt. Absurdas koks. Lyg be veiklos negalima būtų, ir be visokių norų, svajonių… . Kažin ar tie Dangaus kūnai, visokios žvaigždės, planetos, kometos … ką veikia. Ar tiesiog riogso Danguje ir džiūgauja, kad apie juos nerimstantys savyje rimuotojai ar pripažinti poetai rašo, visaip apdainuoja ir pan. O gal ką prasmingo ir veikia., kad astrologai iš jų sugeba tą ar aną išburt. Matyt nieko nepešiu. Teks gulbės pieno puodeliu pasitenkint. Kol siūlo, kodėl ne? Juk nesiūlys amžinai, tuomet ir liksiu neparagavusi. O juk skanėstas ir maga, jei atvirai. O tuomet, neduok Dieve, nersiu stačia galva į nostalgiją ir bus ade viskam ir man pačiai. Toks va mano meniu šiam savaitgaliui. Smaguriaukit. Jei kam bus neskanu, nerūstaukit. Pasiūlos juk daug ir įvairių įvairiausios.
2020
 

Užkoduota šypsenoje

23 gegužės, 2020
Šypsena iš niekur.
Nes vakaras ir mėnuo
pasižada žvaigždes mylėt
per naktį.
Ir tyli medžiai suokalbyje
su juo.
Nes rytas ir vyturys pakilo
sveikint žemės.
Ir rasos išbučiuoja šilkines
žolės lūpas.
Šypsena nedyla į dienos
grubius akordus.
Pabyra strazdanotom dulkėmis
ant grindinio.
Suvaitoja trypiamas ir nusišypso tau
įtrūkiais tavų minčių.
Šypsena iš niekur.
Šiaip, nes visas joje slypi
užkoduotas tavo turtas.
Ir nesvarbu, pasauliui tu
jau svetima ar dar sava.
2020

Patylėtum

22 gegužės, 2020

Gal patylėtum šiandien.
Te krykštauja lietus už lango.
Te vėjas vaiko debesį padangėje.
Pabūk šiandieną nebylus
lyg beržas palei kelią,
sulinkęs nuo savos senatvės.
Bet ne. Ir vėl prabyla tavo lūpos.
Ir žodžiai ardo pilką tavo dienos rūbą.
Pasiūlytumei žemuogių saujelę,
bet juk atstums pasišlykštėję
tavu raukšlėtu rūpesčiu.
Tai ir sakau: Tu patylėk šiandieną.
Ant savo riekės užsiberk prisiminimų
druskos, pasaldintos prinokusiom
pernykštėmis avietėmis.
O žemuoges palik išbertas
ant žvyruoto kelio. Pro puolusius
surinkti jas, praeik su šypsena,
tylėjimu apvainikuota,
gal paskutinės tau vasaros takeliais.
2020

Kitas ir kitoks

21 gegužės, 2020
Pavargau.
Būti.
Noriu į ten, kur
lietus kvepės mėtomis.
Kur saulė
plėšys spinduliais
suvytusių mirtų debesis.
Noriu
ištrūkt, išsinert iš
savo išsausėjusios odos.
Pamest įkyrėjusią
palaikę gyvastį.
Gyvybingumo jau
per didelė man kaina.
Kasdienis trupinys
nuo puotaujančių stalo
per kartus.

(more…)

Žemuogės iš saujos

21 gegužės, 2020

Norėčiau į dieną, kai buvau. Kai iš mano saujos nebodami praeiviai valgė žemuoges. Ir šypsojosi. O aš mačiau tas šypsenas ir šypsojausi atgal. Kai niekas nebijojo manęs ir aš nebijojau žmogaus pakalbint. Prieit ir pakalbint. Prisėst prie jo ant suolelio, nes jis vienišas, ir aš taip pat. Du vienišumai pavirsdavo bent trumpam į pilnatvę. Aš nebijau ir dabar, bet bijo manęs. Įdomu, kad bijo tokio paties amžiaus kaip ir aš. Bijo ir jauni. Bet jie bijo kitaip. Nesaugančiai, bet dažniausiai pasipiktinę, kad esi dienoje. Jų dienoje išnyri ir drįsti būti. Apie gyventi jau pamiršau, pradedu pamiršt. Nes man maža prekybos centro, gatvės, kurioje nėra žmonių. Man reikia klasikinės muzikos koncerto ne per tv, operos ir baleto ne mažajam ekrane, to jaudulio, kai, skambant uvertiūrai, kyla uždanga, o greta žmonės, tokie kaip tu, geresni, šaunesni už tave, sulaiko kvapą ir gyvena tuo, kas vyksta scenoje. Ir tu su jais, o ne vienas su keturiomis namų sienomis. Ar sulauksiu tos dienos? Jau abejoju. Jei ir taip, ar beliks manyje jėgų, bus belikę nuo užsidarymo narve vėl grįžt į gyvenimą už namų sienų? Nes laikas senka. Su juo kartu ir aš. Jauni atkus greitai. Gal taip ir turi būt. Gal nesupratau, kad man jau nevalia šen ir ten, o kadangi nesupratau, kad iš senų rankų nemalonu vaišintis žemuogėmis, o ir nedora, man parodė mano vietą. Priverstinai ir žiauriai. Tvirtindami, kad mane saugo. Nuo manęs pačios. Lyg būčiau kvaila ir negebėčiau savęs saugoti, kai to reikia, kai suvokiu tam būtinybę. Be prievolės tai daryti.

Taigi saugausi. Ir žemuoges valgau iš savo saujos pati. Kalbuosi su savimi, spoksau į tv ekraną, iš kurių žvelgia į mane kaukėtos būtybės, postringaujančios apie man mirtiną pavojų. Jis man kyla nuo aplinkinių, nuo mano sūnaus ir anūkės. Kraipau galvą ir nesuprantu. Visiškai nieko kaip beaiškintų man protingesni už mane. Pagrūmoju klevų žydėjimui, pagrasinu jų nebemylėt, nes sukelia alergiją. Nebijo. Žydi toliau. O aš toliau valgau žemuoges, pernykščias, užpernykščias … . Nes šios vasaros žemuogių nebus. Ir aš jomis nieko nepavaišinsiu. Iš savo saujos.
Ave vita karantine.
2020

Dienų išsikalbėjimas

21 gegužės, 2020
Išsikalbėjimas dienų,
kai saulės stinga.
Kai lietus ir vėjas įsisiūlo
į draugus su nuostata:
Ateisim ir išeisim panorėję.
Naktis ir ta nesuteikia
lauktos palaimos
juodam pamušale suslėpusi
geistus saldžius sapnus.

(more…)

Pasakų užliūliuoti

19 gegužės, 2020
Palikim iškalbėjimą dienų.
Ko plakame ar žavime save, kitus
surankiotais pakampėm žodžiais.
Juos sutepame liepų medumi
ir jų saldumą patys įkvepiame godžiai.
Atsigeriame iš taškančių
sidabro vandenį šulinių,
skaidriausių pasakų motyvų užliūliuoti,
pamirštam skonį sužiedėjusių
ruginės duonos trupinių.
 
Ateina tas atokvėpis nuo rudenėjančių
savim nupjautų laukų.
Ražienos bado net apautas kojas.
 
Pakeltumei tuomet tą trupinį kvapnios
ruginės duonos, bet …
Baugu atsisakyti sidabro šulinių vandens.
Ir vėlei pasaka save naiviai liūliuojame.
2020
nemiros.wordpress.com

Vilija Dobrovolskienė

19 gegužės, 2020

O smilkiniuos –
Išdavikė sidabro gija…
Ir veide juoko raukšlės gilesnės…
Tai todėl, kad šypsaisi
dažniau?
Tai todėl, kad diena jau ramesnė?
O balse ilgesys vis gilyn ir gilyn –
Tai todėl, kad pavargstam greičiau?
Tai todėl, kad jau vakarai vis ilgėja?
Tik širdis vis vilčių sklidina…
Tik svajonės dar lekia su vėju.
Tai todėl, kad diena kiekviena
Bus trumpesnė už tą, kur praėjo.

Autorius Vilija Dobrovolskienė