Lašas delne

Pasigavau lietaus lašą.

Bėgioja delno linijomis.

Buria mano ateitį ar

ieško buvusių nuodėmių?

Pasuku delną.

Lašas krenta ant grindinio.

Tegul ten ieško, ko nepametęs.

Savo nuodėmių ratą

pati įsiūbuoju pašėlusiai suktis.

Nesiklaupiu prieš ateitį.

Bus kaip bus.

Rugiagėlės juk rugių lauke

tik vieną vasarą šėlsta.

Pasigaunu naujai užgimusį lašą.

Lašas prie lašo, lašas po lašo.

Delne pailgėja gyvenimo linija.

2020

 

Iš baltųjų debesų

Pasidalinkime per pus

baltuosius debesis,

pakibusius virš mūsų miesto.

Tau įtikėjimas Dangumi,

man grindinio saldusis

bučinys, kietai ant skruosto.

Tau vakarėjantis Dangus

paskleis mirgėjimą žvaigždžių.

Aš susirinksiu miesto gatvių

įžūliai varginantį ūžesį.

Ateisiu, kaip toj pasakoje

pas tave nei apsirengus,

nei nuoga, kregždėms

jausmingai raižant tavo Dangų.

Horizontas šėls vyšninia gėda,

nuo mano, pusiau nekalto,

vaizdinio apspangęs.

Dangus ar grindinys?

Kuris nulems, ar jausmui lemta

nepabirti paukščiams trupiniais?

 

Juk viskas iš baltųjų debesų,

pakibusių virš dorybingo miesto.

2020

 

Rupi sentimentų delčia

Vėjau, sukurk man dainą
iš smėlio dulkių,
iš grindinio dejonių.
Natas pašvilpaus sentimentai
aukštos įtampos laidais.
Pakelk nakties tamsoj
mane ligi Dangaus
ir sviesk be gailesčio
į kietą Žemę, aušrai degant.
Gyvybę savyje užčiuopt
skausmu panorau.
Vėjau, įbrukai į sąmonę ir
širdį kvailiausių sentimentų
rupią delčią.
Nenusisuki nuo manęs,
šiltam rudens glėby įstrigusios.
Sukurk man dainą
apie laiko pigmentus ant odos,
sukvipusius pavasario žirgynais.
Sentimentai žūsta, susilietę su
aukštos įtampos laidais.
Kelionės pabaigoje pašėlti
noriu drauge su širšių spiečiumi.
Sukurk man dainą, vėjau.
Viesulo ritmu. Su žaibo iškrova.
Ištirpsiu tavo įbruktųjų sentimentų
rupioje nakties delčioj.
2020

Paklusiu širdžiai

Širdis generuoja laiką.

Džiaugiasi arba liūdi.

Ilgesio suvestinėje vėlei

atranda gyvenimui pavaldų

slaptąjį grūdą.

Širdis generuoja kraują,

dega arterija, dega.

Ar dar turiu mielo laiko

savo jausmams pažadinti?

Širdis generuoja norus

pakilt virš savęs suglebusios.

Pėdos balta pluke boluoja,

dobilais ant pamiršto šlaito.

Širdis generuoja aušrą

ir vakarą, tamsa apsiblaususį.

Už miesto lakštingala suokia.

Eisiu į jos meilės balsą.

Už miesto paklusiu širdžiai,

generuojančiai mano laiką.

2020

Kupolia kupolia

Išsiverk

ant raudonuojančio

Dangaus peties.

Švelnumo pagautas,

paglostys tau plaukus

balta debesų ranka.

Kupolia kupolia.

Velnio ratas

 

Paskaičiuokim drauge

mūsų valandas,

likusias nuo jau praėjusių.

Sumoje bus šitiek jų daug.

Aplankysim savo jaunystės

parką su velnio ratu

ir ištrypta lietaus veja.

Pats grėsmingiausias yra

gyvenimo velnio ratas,

čia aukštyje, čia žemuma.

Gulbės pieno kiekvienas sau

atskirai paprašėme.

Nutiško iš Dangaus keli lašai.

Paskaičiuokim mums likusias

bendrų aušrų valandas,

prisirpusias raudonų serbentų

saldžiarūgšte gaiva.

Tūlas pasakys, kvaila, laimingi

neskaičiuoja laiko.

O mudu paskaičiuokim,

tai mūsų gyvenimo velnio ratas

sukasi, kad sustotų

Dangaus apibrėžtos akimirkos

šaltame glėbyje.

2020

Vakarėja

Matinis vanduo mano

vėlyvojo šaltinio.

Paukštis nuskrenda,

lašus ištaškęs žolynėliams.

Saulė dar tik rytose, o

nykiai vakarėja.

Pažastyse susiglaudžia

naktiniai vėjo bučiniai.

Drąsos pritrūko

prilyginti save

rytiniam dangaus pakraščiui.

Po kaklu saviems

esi pakibęs akmenėliu.

Nukrisk šalikelėn.

Bauginanti aušra,

nes klaikiai vakarėja.

2020

 

Pakuždėk man vardą

Iškeikčiau naktį.

Bet jaunatis paglosto

plaukus dieviška šviesa

Dangaus aukštybių.

Sužavėta priglundu

prie liauno debesies,

su prašymu man vardą,

tamsoje svajotą, pakuždėti.

Tarp gluosnių keturių

vingiuoja smėlio takas,

švelniai kutenantis padus.

Nakties delne kantrus

įstrigo dieviškasis lašas,

pavirsdamas primityvia rasa.

Išspjauna gluosniai ją

ant smėliu plūkto tako.

Bejausmė ir bekvapė,

susigeria į smėlį ir nėra.

Iškeikčiau naktį,

nutįsusią ligi pirmos aušros.

Tik jaunaties aistra,

nuo dieviškojo prado,

širdies arterijoj pavarinėja

kraują, kuriam neegzistuoja

amžiaus senatis.

Išdykusiu apgamu

Išslydo

saulėtekis iš rankų.

Delnuose sūri rasa

Ežere gulbės prausėsi

plunksnas,

baltų Dangaus debesų.

Dvi boružės pasikalbėjo

apie skrydį į meilę,

aukso juosta švytinčią

virš juodo debesies.

Pasikalbėjo ir

nuskrido, kuri sau

melstis Dangui,

vejamos tamsios žmonių

prigimties.

Liko gulbės žemės aukštyje,

baltų debesų gama.

Vakaras klausėsi

nakties paukščio,

tykiai sūpuojančio lig ryto

sapnų gaišatį vėjų sumaištyje.

Pasirinkimo laisvė

Pasirink mane.

Juk turi pasirinkimo laisvę.

Mano dieną, mano naktį

pasirink. Tau šalikelės

link manęs,

žemuogių prisirpusios,

rasų pagirdytos.

Mano sumąstytas tvarinys.

Pasirink mane,

aušrų nurausvintą,

vėjų sušukuotą vakare.

Išbučiuosiu tavo veidą

apsiblaususį. Į akis sugrįš

laimingas spindesys.

Pasirink mane,

kai pūgos siautės, ir

ledonešis pajungs upes.

Tu turi manęs pasirinkimo

laisvę. Aš tave seniai seniai

pasirinkau.

2020