Pakuždėk man vardą

Iškeikčiau naktį.
Bet jaunatis paglosto
plaukus dieviška šviesa
Dangaus aukštybių.
Sužavėta priglundu
prie liauno debesies,
su prašymu man vardą,
tamsoje svajotą, pakuždėti.
Tarp gluosnių keturių
vingiuoja smėlio takas,
švelniai kutenantis padus.
Nakties delne kantrus
įstrigo dieviškasis lašas,
pavirsdamas primityvia rasa.
Išspjauna gluosniai ją
ant smėliu plūkto tako.
Bejausmė ir bekvapė,
susigeria į smėlį ir nėra.
Iškeikčiau naktį,
nutįsusią ligi pirmos aušros.
Tik jaunaties aistra,
nuo dieviškojo prado,
širdies arterijoj pavarinėja
kraują, kuriam neegzistuoja
amžiaus senatis.

 
Ir gluosniai keturi jau nekalti,
kad spjaudosi primityvia rasa.
Liaunas debesis aušra nurausta,
man pakuždėjęs vardą:
Jaunatis.
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: