Vaikiškas naivumas

Rašau

iš visiško manęs

jau nebuvimo.

Angelo ranka

vedžioja mano plunksną.

Manęs nebuvime

tik raidės susibėga

į keistą žodžių junginį.

Audringos šmėklos

painiojas po kojomis,

kėsinasi nugvelbt žodžius,

kuriuos aukoju

Žmonėms – Dievams.

Ausies skausmu

užantspauduoju melsvą voką.

Išeinu, ir lieka viskas

žodžių junginiais letarge.

Atplėškit melsvą voką, Žmonės!

Angelo ranka pailso

vedžioti mano plunksną.

Manęs nėra. Tik blaškosi,

netapęs išsvajotu kūnu

šventas vaikiškas naivumas.

Per primityvūs buvo

mano žodžių deriniai.

2020 birželio 21

*** *** ***

Paukštis visą rytą rėkia:

Skrisiu, skrisiu mėlyno Dangaus

kąsnelio atsikąsti.

Paukšti, tu ištiesk man

savo margą sparną.

Skrisiu su tavim Dangaus mėlynės

Žemėn parsinešti.

Paukštis nuo šakos pakilo,

sparnais aukštį apkabinęs.

Atsiplėšė kąsnį nepasiekiamos kūnu

Dangaus žydrynės.

Žemės pilką grumstą teks

lyg brolį visą dieną glausti.

2020

Vėjai sušukuos

Vėjai sušukuos mane.

Juk šitaip šėlsta

nuplikusioj palaukėje.

Smilgas iškankino,

iki žemės jiems

nusilenkusias.

Pakeltų kietą grumstą,

sviestų vėjams įkandin.

Pernelyg nedrąsios

tiesiog į veidą.

Vėjai sušukuos mane.

Ir aš kaip smilga,

vėjams išbučiuosiu ranką.

Drebulės drąsa manyje užmigo.

Panūdau snausti nuolankia žole

ant galingų vėjų tako.

Sušukuos mane.

Net nepaklausę, supinti ar

išpint kasas.

Kai žolę skaudžiai mindo,

jos aimanų negirdi ir

nepaiso.

2020

Sentimentai

Iš lėto
per savo nūdieną
perbraukiu sentimentais.
Žydėjo kaštonai,
ir lietūs palijo
ant pilko asfalto.
Iš meilės bijūnai raudonu
atšvaitu žaidė.
Porelės sėdėjo senajame
poilsio parke.
Palankūs man pūtė vėjai.
Tik buvo per smarkūs.
Lėtai per nūdieną
braukiu sentimentais.
Kas buvo, pakilo lėkti
su paukščiais skrajūnais.
Kaštonai, bijūnai, porelės.

Nusinešė metai ir vėjai.

Saldus sentimentų alsavimas
ryškiu brūkšniu per
sustabarėjusią nūdieną.
2020

Pakylėsiu žaibą

Pakylėsiu,
ligi Dangaus
man po kojomis
nukritusį žaibą.
Pasikartojimai, vėl
pasikartojimai
ausyje lyg pasiutę
smaginasi,
sau vietos kitur neradę.
Kas jau kartą nutiko,
nuėjo, su rudens lietumi
nutekėjo į užmaršties upę.
Ko dabar lyg paklaikę
gręžt būgnelį ausyje
įsisuko.
Pakylėsiu žaibą
į Dangų, nebijodama
savęs sudegint.
Tik tegul pasikartojimai
liaunasi ištvirkauti
dienai baigiantis.

Šventos mano dienos

ant kalvos,

kur tyliai siekia

mėlio atsikąsti mano prigimties

juodi šešėliai.

Tykiai vakaroja saulė,

auksaspalviai lietūs

prikelia nendryną

slaptiems pasimylėjimams.

Šventos mano naktys

tos kalvos papėdėje.

Jonvabalių šviesos

dega aistromis bemiegėmis.

Naktys trykšta

kraujo juodu apgamu.

Ligi vėl nušvinta

virš kalvos žalumo

šventos mano aušros,

santarvėje su besočiais

mano prigimties šešėliais.

2020

nemiros.wordpress.com

*** *** ***

Kai išeisiu į Nebūtį,

pastatykit man kryžių.

Iš rugiagėlių.

Pakelėje

į Salduvės kalvą.

Saulės ir lietaus sankirtoje.

Užmiršimo vardan.

Mano dangus sluoksniais

keliuose kuparėliuose.

Gyvenimo midaus niekuomet

neišgert ligi dugno.

Kai išeisiu,

nereikia medinio kryžiaus,

išskobkit iš rugiagėlių

su rugio kvapu,

midaus lašu

iš lietuviško delno.

2020

Jei galima

Jei galima,
leiskit likti už viešumo ribos,
akim nuleistomis į žemę,
ausyse gumulėlis vatos.
Pirmo ryškumo tik saulė,
mėnuo jos atspindys.
Paukščiai danguje karaliauja.
O man po kojomis valkiojasi
miesto nušiuręs grindinys.
Jei leistumėt,
apglėbčiau tik dobilą,
baltą dobilą tamsiosios nakties.
Likčiau neperskeltu kevalu,
einančiu pamilt savos senaties.
Jei galima,
leiskit apžvelgti miestą nuo
daugiabučių solidžių stogų.
Vėjai skaudžiai nepalankūs pučia.
Leiskit likti nematoma,
kurčia, nebylia, bet mylima dukra
balto dobilo amžinoje naktyje.
2020

Liūdinčioje alėjoje

Gražus šį rytą

žydėjimas

Žemės ir Dangaus.

Paukštis pakirdo,

sučiulbėjo ir nuskrido,

į Dangų, kuriame nėra

apsukraus kalbėjimo.

Tik debesys sukinėjasi

mėlio fone.

Moteris nuėjo, nuskubėjo

miesto gatve.

Gal liūdinčioje parko alėjoje

susitiks su savo dalia?.

O gal su kančia?

Gražus šio ryto žydėjimas.

Tiek Žemėje,

tiek Danguje.

Pakalbino moterį vėjas,

su išaštrinta laiko adata

vyriškame delne.

2020

Perskrist bedugnę

Tokia tyla,

tokia šventa ramybė.

Tik kažkodėl nugelto

klevo lapas.

Tik suskaudėjo sieloje.

Atvira bedugnė tarp manęs ir

esančių aplinkui

prigimtinio tako.

 

Esu toje palaimintoj stichijoje,

kurią paliesti vengia ne

tik svetimi, draugai

 

Pasaulis išretėjo.

O aš atsiremiu į Žemės

pagalbinį tašką.

Tikėjimu savim

perskrist atsivėrusią bedugnę.

Net jei sparnai

jau metų pakirpti.

2020 06 15