Archive for 2020 birželio

Vaikiškas naivumas

23 birželio, 2020
Rašau
iš visiško manęs
jau nebuvimo.
Angelo ranka
vedžioja mano plunksną.
Manęs nebuvime
tik raidės susibėga
į keistą žodžių junginį.
Audringos šmėklos
painiojas po kojomis,
kėsinasi nugvelbt žodžius,
kuriuos aukoju
Žmonėms – Dievams.
Ausies skausmu
užantspauduoju melsvą voką.
Išeinu, ir lieka viskas
žodžių junginiais letarge.
Atplėškit melsvą voką, Žmonės!
Angelo ranka pailso
vedžioti mano plunksną.
Manęs nėra. Tik blaškosi,
netapęs išsvajotu kūnu
šventas vaikiškas naivumas.
Per primityvūs buvo
mano žodžių deriniai.
2020 birželio 21

*** *** ***

21 birželio, 2020
Paukštis visą rytą rėkia:
Skrisiu, skrisiu mėlyno Dangaus
kąsnelio atsikąsti.
Paukšti, tu ištiesk man
savo margą sparną.
Skrisiu su tavim Dangaus mėlynės
Žemėn parsinešti.
Paukštis nuo šakos pakilo,
sparnais aukštį apkabinęs.
Atsiplėšė kąsnį nepasiekiamos kūnu
Dangaus žydrynės.
Žemės pilką grumstą teks
lyg brolį visą dieną glausti.
2020

Vėjai sušukuos

21 birželio, 2020
Vėjai sušukuos mane.
Juk šitaip šėlsta
nuplikusioj palaukėje.
Smilgas iškankino,
iki žemės jiems
nusilenkusias.
Pakeltų kietą grumstą,
sviestų vėjams įkandin.
Pernelyg nedrąsios
tiesiog į veidą.
Vėjai sušukuos mane.
Ir aš kaip smilga,
vėjams išbučiuosiu ranką.
Drebulės drąsa manyje užmigo.
Panūdau snausti nuolankia žole
ant galingų vėjų tako.
Sušukuos mane.
Net nepaklausę, supinti ar
išpint kasas.
Kai žolę skaudžiai mindo,
jos aimanų negirdi ir
nepaiso.
2020

Sentimentai

21 birželio, 2020

Iš lėto
per savo nūdieną
perbraukiu sentimentais.
Žydėjo kaštonai,
ir lietūs palijo
ant pilko asfalto.
Iš meilės bijūnai raudonu
atšvaitu žaidė.
Porelės sėdėjo senajame
poilsio parke.
Palankūs man pūtė vėjai.
Tik buvo per smarkūs.
Lėtai per nūdieną
braukiu sentimentais.
Kas buvo, pakilo lėkti
su paukščiais skrajūnais.
Kaštonai, bijūnai, porelės.

Nusinešė metai ir vėjai.

Saldus sentimentų alsavimas
ryškiu brūkšniu per
sustabarėjusią nūdieną.
2020

Pakylėsiu žaibą

19 birželio, 2020

Pakylėsiu,
ligi Dangaus
man po kojomis
nukritusį žaibą.
Pasikartojimai, vėl
pasikartojimai
ausyje lyg pasiutę
smaginasi,
sau vietos kitur neradę.
Kas jau kartą nutiko,
nuėjo, su rudens lietumi
nutekėjo į užmaršties upę.
Ko dabar lyg paklaikę
gręžt būgnelį ausyje
įsisuko.
Pakylėsiu žaibą
į Dangų, nebijodama
savęs sudegint.
Tik tegul pasikartojimai
liaunasi ištvirkauti
dienai baigiantis.
(more…)

19 birželio, 2020
Šventos mano dienos
ant kalvos,
kur tyliai siekia
mėlio atsikąsti mano prigimties
juodi šešėliai.
Tykiai vakaroja saulė,
auksaspalviai lietūs
prikelia nendryną
slaptiems pasimylėjimams.
Šventos mano naktys
tos kalvos papėdėje.
Jonvabalių šviesos
dega aistromis bemiegėmis.
Naktys trykšta
kraujo juodu apgamu.
Ligi vėl nušvinta
virš kalvos žalumo
šventos mano aušros,
santarvėje su besočiais
mano prigimties šešėliais.
2020
nemiros.wordpress.com

*** *** ***

17 birželio, 2020
Kai išeisiu į Nebūtį,
pastatykit man kryžių.
Iš rugiagėlių.
Pakelėje
į Salduvės kalvą.
Saulės ir lietaus sankirtoje.
Užmiršimo vardan.
Mano dangus sluoksniais
keliuose kuparėliuose.
Gyvenimo midaus niekuomet
neišgert ligi dugno.
Kai išeisiu,
nereikia medinio kryžiaus,
išskobkit iš rugiagėlių
su rugio kvapu,
midaus lašu
iš lietuviško delno.
2020

Jei galima

16 birželio, 2020

Jei galima,
leiskit likti už viešumo ribos,
akim nuleistomis į žemę,
ausyse gumulėlis vatos.
Pirmo ryškumo tik saulė,
mėnuo jos atspindys.
Paukščiai danguje karaliauja.
O man po kojomis valkiojasi
miesto nušiuręs grindinys.
Jei leistumėt,
apglėbčiau tik dobilą,
baltą dobilą tamsiosios nakties.
Likčiau neperskeltu kevalu,
einančiu pamilt savos senaties.
Jei galima,
leiskit apžvelgti miestą nuo
daugiabučių solidžių stogų.
Vėjai skaudžiai nepalankūs pučia.
Leiskit likti nematoma,
kurčia, nebylia, bet mylima dukra
balto dobilo amžinoje naktyje.
2020

Liūdinčioje alėjoje

16 birželio, 2020
Gražus šį rytą
žydėjimas
Žemės ir Dangaus.
Paukštis pakirdo,
sučiulbėjo ir nuskrido,
į Dangų, kuriame nėra
apsukraus kalbėjimo.
Tik debesys sukinėjasi
mėlio fone.
Moteris nuėjo, nuskubėjo
miesto gatve.
Gal liūdinčioje parko alėjoje
susitiks su savo dalia?.
O gal su kančia?
Gražus šio ryto žydėjimas.
Tiek Žemėje,
tiek Danguje.
Pakalbino moterį vėjas,
su išaštrinta laiko adata
vyriškame delne.
2020

Perskrist bedugnę

16 birželio, 2020
Tokia tyla,
tokia šventa ramybė.
Tik kažkodėl nugelto
klevo lapas.
Tik suskaudėjo sieloje.
Atvira bedugnė tarp manęs ir
esančių aplinkui
prigimtinio tako.
 
Esu toje palaimintoj stichijoje,
kurią paliesti vengia ne
tik svetimi, draugai
 
Pasaulis išretėjo.
O aš atsiremiu į Žemės
pagalbinį tašką.
Tikėjimu savim
perskrist atsivėrusią bedugnę.
Net jei sparnai
jau metų pakirpti.
2020 06 15