Apie miglą

Pučiu miglą.

Nerūstaukit,

geriau nei lietus

už apykaklės.

Geriau nei saulė

į akis, blaiviai

matančias.

Iš miglos drobės

permatomos.

Klostėmis krenta

ant upių,

bangas sulėtindamos.

Vandens paukščiai

jas drasko

snapais, žuvies geisme.

į vaiskų dangų

atplėši akis nuo žemės

rudeniu alsuoja

debesys paplaukę

vidinio prieštaravimo pilni

kažkas kažko jau nesulaukė

ar ir nebelaukė

vaiskiam danguj saulėta

šypsosi mėnulio pilnatis

išduosi ką iš meilės

ar ir pačią meilę

giedrią naktį suspindės

žvaigždė – laimingosios

nakties tarnaitė

užges ir niekas jau dėl jos

per amžius neliūdės

atsirems ruduo į vaiskų dangų

ir tu jau debesis

pro šalį tykiai plaukiantis

chaotiškoje visko eigasty

2020

Aguonų pienas

Atlaužk kąsnelį duonos.
Nuo savo pusryčių stalo.
Kąsnelį sužiedėjusios,
Jei šykštu šviežios,
Alsuojančios rugio aistra.
Įpilsiu aguonų pieno,
Šios vasaros laukų.
Neatstumk, išgerk ligi dugno.
Ryto skruostuose
Šitiek aguonų raudonio.
Išgerk, kad degtų tavo veidai
Pragaro ugnimi.
Aguonų pienas ne pragaištis.
Kūčių vakarą į jį prėskučius
Merkiame minkštumo dėlei.
Išgerk, pienas neužnuodytas
Mano aistros.
Tik truputį rausvas,
Nuo sunokusių karštyje aguonų.
2020

Ančių motyvais

Dairausi savęs.

Niekur manęs nėra.

Tik vėjas atnešė lietų.

Balos telkšo kieme.

Grindinio siūlėse

Pagaliau surandu save.

Purvo tašku.

Negi nuodėmėse sukausi

Metų karuselėje?

Rodėsi, tik rudenis rinkau

Lyg atogrąžų saulę.

Rodėsi, vyturį glaudžiau

Ir visą, gerumo šykštų, pasaulį.

Purvo tašku

Grindinio siūlėje dalelė manęs.

Didesnioji viltingai

Skuba į ten, kur Vilnelėje

Krykia manimi laukinės antys.

2020

Sentimentų duona

Gyvas balandžių burkavimas

Už nugaros.

Kodėl ne į veidą, kodėl?

Ir kodėl Dangus pašykštėjo

Lietaus su saule?

Pelenėlės nužydėjo seniai

Ant pelkėto šlaito.

Buvo ir nebėra apkalbų,

Paįvairinančių nuobodžiaujantį

Lėtapėdį laiką.

Nori lėčiau, stirnos grakštumu

Link pragaro ir rojaus, pasirinktinai,

Pravirų vartų.

Kiek daug šiurpinančio sentimento?

Raugas duonai iškepti.

Atsisuki į balandžių burkavimą

Už nugaros. Tegul į veidą.

Nėra lietaus, nėra saulės,

Debesys šaunuoliai mergina,

Savo skaistybę pamiršę.

Veltui stengiasi.

Rudens sentimentai tavyje

Nemirtingi. Glaudžia ir baudžia.

Smaguriauji sentimentų duona,

Burkuojančių į veidą balandžių

Karčiam apmaudui.

2020

Sulanė

Gerai, kad buvai anuo ir nebesi. Ta kankinanti baimė, kad niekas ir nesužinotų. Kad niekas nepaliestų ausų spenelių, neįžnybtų už  buvimą anuo, ana. Diena alinančiai karšta. Elė ar Mėta, Ruonė ar Astura. Koks skirtumas, rodos, kokiu vardu tave, tik gimusią, pakrikštijo tėvai? O jis didžiulis, tas skirtumas. Bet tėvai apie tai negalvoja. Svarbu, kad retesnis ar visai negirdėtas. Ir visai nemąsto, ar tu, paaugęs, užaugęs, būsi laimingas, tempdamas su savimi tą jam užkrautą vardą. Iki pat mirties. Nebent sulaukęs pilnametystės ryžtumeisi pasikeist tą vardą į tau pačiam labiau priimtina savo skambėjimu ir kilme.

Sulanė jaučia, jau nukrypo nuo savo buvau anuo ir nebesu. Į vardus, kurie lydi vaiką kaip prievolė. Ją pačią irgi lydi. Pasikeistų į kokią Stefaniją ar Melaniją. Bet prasmės jau nėra. Reikėjo kur kas anksčiau. Buvo anuo, tiksliau ana. Dabar ramiai vaikštinėja miesto, kurio beveik nepažįsta ir kuris jos nepažįsta, gatvėmis. Stebisi, kad tiek daug aplink erškėtrožių. Lyg pasakoje apie miegančią gražuolę. Nedailiai sužėlę, tuščiaviduriai, nė iš tolo neprimena rožių puikybės. Tame nedailume, paprastume, tame bet kaip, tiek realaus grožio, tiek paslapties. Nesudarkytos žmogaus rankų ir fantazijos.
Sulanė niekuomet nemėgo tobulos tvarkos, to visko dailinimo nuo iki. Šiek tiek chaoso visame kame suteikia peno asmenybės laisvei. ‘Perlenki, Sulane, perlenki.’ Subarė pati save. ‘Tvarka turi būti, kitaip betvarkėje prapulsim. Jau baigiame prapulti’. Niekuomet tiek chaoso, tiek betvarkės visame kame, Sulanė dar nebuvo mačiusi. Kas ką nori, tas tą daro, kalba, kai reikėtų patylėt, tyli, kai reikėtų garsiai rėkt. Sulanė pasilenkia prie erškėtrožės žiedo. Keista, nekvepia. Atsiduoda dulkėmis. Ko norėt, juk auga prie gatvės, kur mašinų gausybė zuja pirmyn atgal. Iš kur bus bent koks augalo kvapas. Visas gyvenimas kažkoks bekvapis, beskonis. ‘Įdomu ar šitų gatvės erškėtrožių arbata dar turėtų kokį skonį, jei aromato, jau akivaizdu, nebus’.

Be intrigos

Atėjau,
kad (iš)eičiau.
Lėtai.
Be kančios.
Prisilietimai žeidžia.
Nesvarbu,
žvilgsniu ar žodžiu.
Priešais
aguonų laukas
ugnies spalvos.
Kumščius sugniaužiu.
Magiškas
vakarykščio dangaus
mėlis juose.
Paukščio giedojimas
paprastas.
Nesudarkytas ydų.
Atėjau,
kad (iš)eičiau,
į aguonų lauką,
degantį moterišku
naivumu.
Neramaus ilgesio
pilnos palaukės.
Byra išbyra
aguonomis
į Žemės centrą.

Išeinu.
2020

Bus visko.

Debesų ir saulės.

Lis ir kris kruša.

Kažkas įgels,

kad kėleisi aušros

sutikti, o vakarus

prigirdei ežere.

Iš tulpės taurės gersi

gulbės pieną

su meile kvepiančia,

šviežia puta.

Klausysiesi: strazdelis

gieda be užrašytų natų

tau skirtas giesmes.

Purienų dūlantį geltoną

šilką glausi širdimi.

Kažkas išjuoks už praeitį,

jau pasiruošęs

celofaninį maišelį užmaut

ant tavo žilstančios galvos.

Bus visko.

Saldūs atminimai

pavirs į trintą spanguolę,

pagardintą linkėjimu

greitos baigties.

2020

Balta iliuzija

Priglausk mane

Prie savojo likimo.

Alyvos sužydės

Speiguotą žiemos naktį.

Židinyje ugnis

Sudegins ilgesio šauklius.

Prie lango prisišlieję

Krykštaus baltos snaigės,

Užmiršę laikinumą,

Jaunatvišku džiaugsmu.

Baltų alyvų žieduose

Spindės sustingę ašaros.

Jausmai užgims

Lyg užburtoje pasakoje

Iš tūkstančio naktų.

2020

 

*** *** ***

Gal verkiu, gal ne.

Gal tik pasaulis sudrėko

Nuo nakties glamonių.

Gal tik juokas paklydo

Senųjų pušų viršūnėse.

Atiduodu dienai save

Sandėlio margu drugiu.

Stygą sparnu užkliudau

Anaiptol ne sidabrinę.

Vaško žvakių raminamai

Švelnus prisilietimas.

Palik, vėjau, mano sparnus

Sandėlio kampams.

Vis tik verkiu tamsoje.

Už visą alkstančio pasaulio

veltui švaistomą Šviesą.

2020