Archive for 2020 liepos

Apie miglą

31 liepos, 2020
Pučiu miglą.
Nerūstaukit,
geriau nei lietus
už apykaklės.
Geriau nei saulė
į akis, blaiviai
matančias.
Iš miglos drobės
permatomos.
Klostėmis krenta
ant upių,
bangas sulėtindamos.
Vandens paukščiai
jas drasko
snapais, žuvies geisme.

(more…)

30 liepos, 2020
į vaiskų dangų
atplėši akis nuo žemės
rudeniu alsuoja
debesys paplaukę
vidinio prieštaravimo pilni
kažkas kažko jau nesulaukė
ar ir nebelaukė
vaiskiam danguj saulėta
šypsosi mėnulio pilnatis
išduosi ką iš meilės
ar ir pačią meilę
giedrią naktį suspindės
žvaigždė – laimingosios
nakties tarnaitė
užges ir niekas jau dėl jos
per amžius neliūdės
atsirems ruduo į vaiskų dangų
ir tu jau debesis
pro šalį tykiai plaukiantis
chaotiškoje visko eigasty
2020

Aguonų pienas

29 liepos, 2020

Atlaužk kąsnelį duonos.
Nuo savo pusryčių stalo.
Kąsnelį sužiedėjusios,
Jei šykštu šviežios,
Alsuojančios rugio aistra.
Įpilsiu aguonų pieno,
Šios vasaros laukų.
Neatstumk, išgerk ligi dugno.
Ryto skruostuose
Šitiek aguonų raudonio.
Išgerk, kad degtų tavo veidai
Pragaro ugnimi.
Aguonų pienas ne pragaištis.
Kūčių vakarą į jį prėskučius
Merkiame minkštumo dėlei.
Išgerk, pienas neužnuodytas
Mano aistros.
Tik truputį rausvas,
Nuo sunokusių karštyje aguonų.
2020

Ančių motyvais

29 liepos, 2020
Dairausi savęs.
Niekur manęs nėra.
Tik vėjas atnešė lietų.
Balos telkšo kieme.
Grindinio siūlėse
Pagaliau surandu save.
Purvo tašku.
Negi nuodėmėse sukausi
Metų karuselėje?
Rodėsi, tik rudenis rinkau
Lyg atogrąžų saulę.
Rodėsi, vyturį glaudžiau
Ir visą, gerumo šykštų, pasaulį.
Purvo tašku
Grindinio siūlėje dalelė manęs.
Didesnioji viltingai
Skuba į ten, kur Vilnelėje
Krykia manimi laukinės antys.
2020

Sentimentų duona

28 liepos, 2020
Gyvas balandžių burkavimas
Už nugaros.
Kodėl ne į veidą, kodėl?
Ir kodėl Dangus pašykštėjo
Lietaus su saule?
Pelenėlės nužydėjo seniai
Ant pelkėto šlaito.
Buvo ir nebėra apkalbų,
Paįvairinančių nuobodžiaujantį
Lėtapėdį laiką.
Nori lėčiau, stirnos grakštumu
Link pragaro ir rojaus, pasirinktinai,
Pravirų vartų.
Kiek daug šiurpinančio sentimento?
Raugas duonai iškepti.
Atsisuki į balandžių burkavimą
Už nugaros. Tegul į veidą.
Nėra lietaus, nėra saulės,
Debesys šaunuoliai mergina,
Savo skaistybę pamiršę.
Veltui stengiasi.
Rudens sentimentai tavyje
Nemirtingi. Glaudžia ir baudžia.
Smaguriauji sentimentų duona,
Burkuojančių į veidą balandžių
Karčiam apmaudui.
2020

Sulanė

28 liepos, 2020

Gerai, kad buvai anuo ir nebesi. Ta kankinanti baimė, kad niekas ir nesužinotų. Kad niekas nepaliestų ausų spenelių, neįžnybtų už  buvimą anuo, ana. Diena alinančiai karšta. Elė ar Mėta, Ruonė ar Astura. Koks skirtumas, rodos, kokiu vardu tave, tik gimusią, pakrikštijo tėvai? O jis didžiulis, tas skirtumas. Bet tėvai apie tai negalvoja. Svarbu, kad retesnis ar visai negirdėtas. Ir visai nemąsto, ar tu, paaugęs, užaugęs, būsi laimingas, tempdamas su savimi tą jam užkrautą vardą. Iki pat mirties. Nebent sulaukęs pilnametystės ryžtumeisi pasikeist tą vardą į tau pačiam labiau priimtina savo skambėjimu ir kilme.

Sulanė jaučia, jau nukrypo nuo savo buvau anuo ir nebesu. Į vardus, kurie lydi vaiką kaip prievolė. Ją pačią irgi lydi. Pasikeistų į kokią Stefaniją ar Melaniją. Bet prasmės jau nėra. Reikėjo kur kas anksčiau. Buvo anuo, tiksliau ana. Dabar ramiai vaikštinėja miesto, kurio beveik nepažįsta ir kuris jos nepažįsta, gatvėmis. Stebisi, kad tiek daug aplink erškėtrožių. Lyg pasakoje apie miegančią gražuolę. Nedailiai sužėlę, tuščiaviduriai, nė iš tolo neprimena rožių puikybės. Tame nedailume, paprastume, tame bet kaip, tiek realaus grožio, tiek paslapties. Nesudarkytos žmogaus rankų ir fantazijos.
Sulanė niekuomet nemėgo tobulos tvarkos, to visko dailinimo nuo iki. Šiek tiek chaoso visame kame suteikia peno asmenybės laisvei. ‘Perlenki, Sulane, perlenki.’ Subarė pati save. ‘Tvarka turi būti, kitaip betvarkėje prapulsim. Jau baigiame prapulti’. Niekuomet tiek chaoso, tiek betvarkės visame kame, Sulanė dar nebuvo mačiusi. Kas ką nori, tas tą daro, kalba, kai reikėtų patylėt, tyli, kai reikėtų garsiai rėkt. Sulanė pasilenkia prie erškėtrožės žiedo. Keista, nekvepia. Atsiduoda dulkėmis. Ko norėt, juk auga prie gatvės, kur mašinų gausybė zuja pirmyn atgal. Iš kur bus bent koks augalo kvapas. Visas gyvenimas kažkoks bekvapis, beskonis. ‘Įdomu ar šitų gatvės erškėtrožių arbata dar turėtų kokį skonį, jei aromato, jau akivaizdu, nebus’. (more…)

Be intrigos

27 liepos, 2020

Atėjau,
kad (iš)eičiau.
Lėtai.
Be kančios.
Prisilietimai žeidžia.
Nesvarbu,
žvilgsniu ar žodžiu.
Priešais
aguonų laukas
ugnies spalvos.
Kumščius sugniaužiu.
Magiškas
vakarykščio dangaus
mėlis juose.
Paukščio giedojimas
paprastas.
Nesudarkytas ydų.
Atėjau,
kad (iš)eičiau,
į aguonų lauką,
degantį moterišku
naivumu.
Neramaus ilgesio
pilnos palaukės.
Byra išbyra
aguonomis
į Žemės centrą.

Išeinu.
2020

26 liepos, 2020
Bus visko.
Debesų ir saulės.
Lis ir kris kruša.
Kažkas įgels,
kad kėleisi aušros
sutikti, o vakarus
prigirdei ežere.
Iš tulpės taurės gersi
gulbės pieną
su meile kvepiančia,
šviežia puta.
Klausysiesi: strazdelis
gieda be užrašytų natų
tau skirtas giesmes.
Purienų dūlantį geltoną
šilką glausi širdimi.
Kažkas išjuoks už praeitį,
jau pasiruošęs
celofaninį maišelį užmaut
ant tavo žilstančios galvos.
Bus visko.
Saldūs atminimai
pavirs į trintą spanguolę,
pagardintą linkėjimu
greitos baigties.
2020

Balta iliuzija

26 liepos, 2020
Priglausk mane
Prie savojo likimo.
Alyvos sužydės
Speiguotą žiemos naktį.
Židinyje ugnis
Sudegins ilgesio šauklius.
Prie lango prisišlieję
Krykštaus baltos snaigės,
Užmiršę laikinumą,
Jaunatvišku džiaugsmu.
Baltų alyvų žieduose
Spindės sustingę ašaros.
Jausmai užgims
Lyg užburtoje pasakoje
Iš tūkstančio naktų.
2020
 

*** *** ***

24 liepos, 2020
Gal verkiu, gal ne.
Gal tik pasaulis sudrėko
Nuo nakties glamonių.
Gal tik juokas paklydo
Senųjų pušų viršūnėse.
Atiduodu dienai save
Sandėlio margu drugiu.
Stygą sparnu užkliudau
Anaiptol ne sidabrinę.
Vaško žvakių raminamai
Švelnus prisilietimas.
Palik, vėjau, mano sparnus
Sandėlio kampams.
Vis tik verkiu tamsoje.
Už visą alkstančio pasaulio
veltui švaistomą Šviesą.
2020