Archive for 2020 liepos
Apie miglą
31 liepos, 202030 liepos, 2020
Aguonų pienas
29 liepos, 2020Atlaužk kąsnelį duonos.
Nuo savo pusryčių stalo.
Kąsnelį sužiedėjusios,
Jei šykštu šviežios,
Alsuojančios rugio aistra.
Įpilsiu aguonų pieno,
Šios vasaros laukų.
Neatstumk, išgerk ligi dugno.
Ryto skruostuose
Šitiek aguonų raudonio.
Išgerk, kad degtų tavo veidai
Pragaro ugnimi.
Aguonų pienas ne pragaištis.
Kūčių vakarą į jį prėskučius
Merkiame minkštumo dėlei.
Išgerk, pienas neužnuodytas
Mano aistros.
Tik truputį rausvas,
Nuo sunokusių karštyje aguonų.
2020
Ančių motyvais
29 liepos, 2020Sentimentų duona
28 liepos, 2020Sulanė
28 liepos, 2020Gerai, kad buvai anuo ir nebesi. Ta kankinanti baimė, kad niekas ir nesužinotų. Kad niekas nepaliestų ausų spenelių, neįžnybtų už buvimą anuo, ana. Diena alinančiai karšta. Elė ar Mėta, Ruonė ar Astura. Koks skirtumas, rodos, kokiu vardu tave, tik gimusią, pakrikštijo tėvai? O jis didžiulis, tas skirtumas. Bet tėvai apie tai negalvoja. Svarbu, kad retesnis ar visai negirdėtas. Ir visai nemąsto, ar tu, paaugęs, užaugęs, būsi laimingas, tempdamas su savimi tą jam užkrautą vardą. Iki pat mirties. Nebent sulaukęs pilnametystės ryžtumeisi pasikeist tą vardą į tau pačiam labiau priimtina savo skambėjimu ir kilme.
Sulanė jaučia, jau nukrypo nuo savo buvau anuo ir nebesu. Į vardus, kurie lydi vaiką kaip prievolė. Ją pačią irgi lydi. Pasikeistų į kokią Stefaniją ar Melaniją. Bet prasmės jau nėra. Reikėjo kur kas anksčiau. Buvo anuo, tiksliau ana. Dabar ramiai vaikštinėja miesto, kurio beveik nepažįsta ir kuris jos nepažįsta, gatvėmis. Stebisi, kad tiek daug aplink erškėtrožių. Lyg pasakoje apie miegančią gražuolę. Nedailiai sužėlę, tuščiaviduriai, nė iš tolo neprimena rožių puikybės. Tame nedailume, paprastume, tame bet kaip, tiek realaus grožio, tiek paslapties. Nesudarkytos žmogaus rankų ir fantazijos.
Sulanė niekuomet nemėgo tobulos tvarkos, to visko dailinimo nuo iki. Šiek tiek chaoso visame kame suteikia peno asmenybės laisvei. ‘Perlenki, Sulane, perlenki.’ Subarė pati save. ‘Tvarka turi būti, kitaip betvarkėje prapulsim. Jau baigiame prapulti’. Niekuomet tiek chaoso, tiek betvarkės visame kame, Sulanė dar nebuvo mačiusi. Kas ką nori, tas tą daro, kalba, kai reikėtų patylėt, tyli, kai reikėtų garsiai rėkt. Sulanė pasilenkia prie erškėtrožės žiedo. Keista, nekvepia. Atsiduoda dulkėmis. Ko norėt, juk auga prie gatvės, kur mašinų gausybė zuja pirmyn atgal. Iš kur bus bent koks augalo kvapas. Visas gyvenimas kažkoks bekvapis, beskonis. ‘Įdomu ar šitų gatvės erškėtrožių arbata dar turėtų kokį skonį, jei aromato, jau akivaizdu, nebus’. (more…)
Be intrigos
27 liepos, 2020Atėjau,
kad (iš)eičiau.
Lėtai.
Be kančios.
Prisilietimai žeidžia.
Nesvarbu,
žvilgsniu ar žodžiu.
Priešais
aguonų laukas
ugnies spalvos.
Kumščius sugniaužiu.
Magiškas
vakarykščio dangaus
mėlis juose.
Paukščio giedojimas
paprastas.
Nesudarkytas ydų.
Atėjau,
kad (iš)eičiau,
į aguonų lauką,
degantį moterišku
naivumu.
Neramaus ilgesio
pilnos palaukės.
Byra išbyra
aguonomis
į Žemės centrą.
Išeinu.
2020