Atsikandu
dilgėlių duonos.
Gardu ligi kraujo.
Rugpjūtis lietumi
sugelia delnus.
Šitiek sausros
mėtosi po kojomis.
Pasilenkiu paglostyt,
o ji raukosi.
Lanksti kaip stirna
diena nušuoliuoja
už horizonto,
manęs nelaukdama.
Suglumusi, klausausi
piktdžiugiško vakaro
kvatojimo.
Nakties gėralo ir vėl
bus į valias. Iki
vėjai, dulkėtais delnais,
išganingas ryto aušras
atneš.
2020
Parašykite komentarą