Balandėlė

Iš jurginais
pražydusio rudenio
šiluma keliauja į Dangų.
Ir nukrenta lašu vėlyvuoju
į miegot besiruošiančią,
Žemę.
Gelsvo smėlio skruostais,
juodomis akimis dirvožemio,
molingomis rankomis
nusitaiko į mano įtūžį,
kad nebeturiu užantyje
rymančio laiko.
Prie iš jurginų
sukurpto kryžiaus
balta balandėlė meldžiasi.
Šilumos geidauja Žemei,
pasiruošusi alkio troškulį kęsti.
Iš jurginais pražydusio rudenio
balandėlė tiesiai
į Dangų.