Naktie,
laukiau Tavęs.
Turėjai pripildyt
mane sapnų žavesio.
Atėjai juodu miražu,
deformuota.
Tąsiai mane,
laužei kaulus, traškėjo.
Paslėpei mėnulį
ir žvaigždes
kibire su pelkės dumblu.
Savo švelnumą
išbarstei pakeliui pro rėtį.
Kur, naktie,
dingo Tavo slėpiniai?
Amžina Tavo idilė
jau suavėta?
Padedu Tave ant ryto delno.
Ligi kito Tavęs prasidėjimo
dienai save
leisiu prismaugt.
Vakaro kančią palydėsiu
bežode malda,
kažkada mamos skausme
sumąstyta.
2020
Parašykite komentarą